Užmaršumas yra klastingas

Todėl dabar užsirašykite šią giesmę, mokykite jos izraeliečius, dėdami ją jiems į burnas. <…> Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai jie turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą. <…> Juk aš žinau, ką jie yra linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau“. Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraeliečius.
Įst 31; 19–22
Šį paliepimą Mozė gavo iš Dievo, kai Viešpats pranešė jam, jog atėjo laikas mirti. Angliškame sušiuolaikintame „Message“ Biblijos vertime vartojamas žodis „išmokyk juos šią giesmę mintinai… ir jų vaikai nepamirš šios giesmės“. Izraelio tauta, vedama iš Egipto priespaudos, kaip jokia kita patyrė begalę Apvaizdos stebuklų. Viešpats juos maitino „medaus skonio“ duona iš dangaus, girdė vandeliu iš uolos, jiems įsigeidus net mėsos parūpino (putpelėmis iš dangaus „snigo“), nekalbant apie patį pabėgimą iš faraono gniaužtų. Dievas juos išsirinko numylėtiniais. Pažadėjo jiems nepaprasto derlingumo žemes
ir dar jas iškovoti ne jų, o savo dieviška galia. Paklausai ir galvoji: na kas kas, o ši tauta, bent jau tie, kurie savo akimis regėjo jūrą persiskiriant, o jiems vos praėjus užpilant ir paskandinant ištisą faraono gvardiją, tikrai nepamirš ir nenustos garbinti savo Geradario.
Tačiau pats Dievas gerai pažįsta išdavikišką žmogaus širdį. Jis žino, kad kai tik jiems pasidarys gera, „kai įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi…, kai turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą“.
Šios eilutės šokiruojančiai atskleidžia mūsų – žmonių – išdavikišką širdį. Juk turėtume per amžius likti dėkingi ir prisiminti, iš ko viską gavome. Tik, žiūrėk, vakar dienos stebuklas, kai visiškoje neviltyje gavai darbą, o tavo vaikai buvo apsaugoti nuo šiurpaus pavojaus ar ligos, kai tavo santykiai vėl išgijo, nors atrodė, kad išeities nėra – niekada neatleisi. Visa tai lieka užmiršta, nurašyta, kaip savaime suprantama.
Šiandien skaitant ar žiūrint pranešimus apie ukrainiečių kovą už laisvę darosi sunku patikėti, kad ir mums buvo tas pats, kai norėjome pabėgti iš savojo „Egipto“. Kokia jėga mes iš ten ištrūkome, kokia malone tiek metų esame laisvėje? Tik to jau nebelaikome stebuklu. Mūsų atmintis išdavikė, vos tik pagerėjus gyvenimui, ji viską užmiršta ir akys pradeda geisti ir garbinti „svetimus dievus“ (arba: „o va-
karuos žmonės gyvena geriau“, „o skandinavai gauna didesnius atlyginimus“). Dievas Mozei liepė užrašyti giesmę ir išmokyti savo žmones giedoti ją mintinai, kad ir jų vaikai tai perduotų savo vaikų vaikams, kad ši giesmė jiems nuolat primintų, iš kur jie, kas jie ir koks mylintis ir atlaidus buvo jų Gyvasis Dievas.
Šį rudenį „Tapati“ švenčia 10 metų sukaktį. Žvelgiu atgal ir mano širdį apima absoliuti nuostaba. Aš tikrai nesuprantu, kokia jėga šis leidinys galėjo išgyventi, reguliariai (mums neteko nė karto nutraukti veiklos) ir per visas ekonomines krizes pasiekti jūsų namus ir atnešti jums drąsos gyventi toliau nepamirštant, iš kur imama stiprybė ir kas esate Dievo akyse.
Kova dėl jūsų tapatybės, Ievos dukros, Aukščiausiojo numylėtinės, karališkos prigimties paveldėtojos, yra pati nuožmiausia. Užtenka tik pamiršti (o velnias nuolat siūlo tau pakaitalus bei viską triukšmu maskuoja), kas esi iš tiesų, ir tu prarandi dienos, o ir paties gyvenimo kryptį. Esi „nukenksminama“. Šiame numeryje norėjome prisiminti ir drauge papasakoti kelionės užkulisius bei atiduoti visą garbę Jam, kuris ir panorėjo, ir parūpino, ir išlaikė, kad tik tave pamylėtų, paguostų, susigrąžintų į mylintį glėbį.
Dievas tikrai yra. Noriu tai užsirašyti savo miegamajame, kad tik kurį rytą pabudusi nepamirščiau. Užsirašyk ir tu, ir dar pasakyk savo vaikams, kad jie neužmirštų.
Jau lygiai 10 metų,
tavo Aušrinė.