Vidinė piligrimystė

Praėjusią vasarą dalyvavome krikščioniškoje šeimų stovykloje Švedijoje. Važiuodami tikėjomės „skandinaviškų“ sąlygų. Mūsų nuostabai, gyvenome „plackarto“ (pamenantiems sovietmečio traukinius) vagone – atvirame, be durų namelyje, kuriame pristatyta dviejų aukštų lovų. Na, tikriausiai taip atrodo kareivinės. Viename namelyje – 12 šeimų. Žinoma, praėjus paauglystei, viešame vagone įsikurti
su šeima sunkoka.

Trumpinant istoriją, po trijų dienų miego, tiksliau – nemigos šiuose nameliuose ėmiau „dusti“ ir kurti planą, kaip greičiau man iš tos Švedijos dingti. Vieną knarkiantį vyrą pavartyti esu pratusi, bet kai tame pačiame namelyje knarkia mažiausiai dešimt ir skirtingomis tonacijomis ir vibracijomis… Be to, po trijų dienų kojinių kvapo aromatas buvo nepakartojamas ir nosies nebuvo kuo užsikimšti, tad naktį nusprendžiau – gana tų dvasinių troškulių, nebeištversiu, nešiu kailį lauk.
Įširdusi ir pikta atsikėliau ketvirtą ryto, nes antra naktis sudėti bluosto nepavyko. Lauke dar tvyrojo sutemos. Nusprendžiau apeiti visas patalpas, gal kur ramų kampelį surasiu ir ant grindų išsitiesiu. Tačiau visas duris patikrinusi įsitikinau: viskas saugiai užrakinta. Tuomet akys pastebėjo tolumoje apšviestą nediduką nameliuką. Nelabai ko tikėdamasi nusliūkinau jo link. Vos patraukus rankeną, durys atsidarė. Degė šviesa. Baldų ten nebuvo, tik popieriaus lapas. Šilta ir tylu. Taip ir nusileidau ant žemės, pasiklojusi popieriaus lapą. Staiga širdyje priplūdo kažko šilto ir viena mintis: pasimatymas. Mano Viešpats taip pasikvietė mane į pasimatymą. Patraukdamas visą komfortą, patogią įprastą kasdienybę, norėjo man kažką pasakyti. Tuoj pat prisiminiau knygą „Trobelė“.

Žinote, pravirkau. Jo ten buvo apstu. Mudu šnekėjomės. Mums buvo gera. Nebejutau jokio nepasitenkinimo, tik valiūkišką Jo šypseną, Jo papokštavimą, atsiviliojimą, kad man pasakytų kažką ypatingo ir išmokytų naujo. Nėra ko bepridurti, antra stovyklos dalis buvo visiškai kitokia, viską girdėjau ir mačiau kitaip. Negana to, stebuklingai gebėjau miegoti, nors kojinių kvapas nepasikeitė.

Šis „Tapati“ numeris apie piligrimystę. Kas tai ir kodėl mums taip reikia kartkartėmis išvykti į nežinomą kelionę? Palikti viską, kas pažįstama ir patogu, ir susitikti su Juo. Ką išgyvena žmonės, piligrimai ir ko jie ieško? Kartais mūsų piligriminės kelionės nesiekia toliau nei mūsų butas ar namo sklypas. Ir vis dėlto – kam jos reikalingos?

Vasariškų skaitinių jums linki,
Aušrinė

Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.