Kad žmogus būtų laisvas, reikia, kad jis pirmiausia būtų žmogus
Pamenu vaikystėj skaitytą pasaką apie karaliaus sode apsigyvenusią lakštingalą. Tas mažas paukštelis apžavėjo valdovo ausis ir širdį. Kiekvieną rytą ir vakarą jos krištolinis balsas pasigirsdavo karališkame sode, tačiau karaliui liepus šis nelabai išvaizdus paukštelis jau tupėjo rūmuose, auksiniame narvelyje. Ir ką galvojat – nė garselio. Paukštelis nustojo giedojęs. Pasirodo, nelaisvėje mes prarandame savo dovanas ir sugebėjimus.
„Žmogus pasmerktas laisvei,“ – pasakė Jeff rey Stout. Paradoksalu, tačiau tai ne mūsų pasirinkimas. Taip panorėjo mūsų Kūrėjas.
Laisvė mąstyti, laisvė kalbėti, laisvė būti savimi, laisvė daryti, ką noriu – gražios sąvokos, kurių pagrindu šiandien ne tik kuriama, bet ir žeidžiama bei išduodama. Ar toks ir buvo pirminis užmanymas? Apie tai kalba mūsų straipsnis „Ištikimybė gyvenimui“. Moteris, kurios talentai ir sugebėjimai jai galėjo sukrauti milijonus ir leisti gyventi marmuru išklotuose apartamentuose, verčiau renkasi kuklų gyvenimą Lietuvoje. Kokie šios moters motyvai?
Šiame numeryje nemažai kalbama ir apie ištikimybę. Galbūt todėl, kad tie žodžiai stipriai susiję: jie vienas be kito negalimi.
Žinau, kad, be rimtų apmąstymų, pasiilgote vasariško žiogų čirpimo bei poilsio prie mūsų skaidriųjų ežerų. Dovanojame Jums vasarnamio lyrikos vaizdus ir skonius.
Lieka palinkėti ramių vasaros popiečių drauge su TAPATI…
Ištikimai Jūsų,
Aušrinė
Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.
