Tikriausiai nesiginčysi su manimi, kad darbas – viena didžiausių mūsų gyvenimo sudėtinių dalių. Tai kodėl daugelis mūsų jo nekenčiame, esame nepatenkintos ar bent jau sakome darbą esant nusibodusį.

Nusprendžiu surasti, ką Šv. Raštas sako apie darbą ir kur mūsų mintys susipainiojusios. Atsiverčiu Patarlių knygą ir skaitau:

Kiek ilgai tu drybsosi, dykaduoni,
Kada kelsiesi iš miego?
„Truputį pamiegoti, truputį pasnausti,
Truputį rankas sudėjus pailsėti“, –
Ir skurdas užklups tave kaip plėšikas,
o nepriteklius – kaip ginkluotas karys.

Na, rašytojas minties į vatą tikrai nevyniojo. Tiesiai į tarpuragį.

Ieškau toliau, bandydama surasti teigiamą paveikslą, ir akis užkliūva už Pradžios knygoje randamo pasakojimo: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Tuomet Jis siunčia žmogui vieną paskui kitą gyvulius ir liepia duoti jiems vardus. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.

Jaučiu, kaip širdis atsispiria, lyg radusi siūlo galą. Duoti vardą reiškia suteikti tapatybę. Arba apibrėžti, kuo tam gyviui būti ir kaip misti. Žmogus, kaip karalius, valdovas, šeimininkas. Argi tai ir nebuvo
pirmasis mūsų pašaukimas, pirmoji darbinė veikla – dirbti Edeno sode ir juo rūpintis? Kiekvienąsyk patekę į nelaiminguolių, amžinai berypuojančių, besiskundžiančių gretas virstame panašesni į vergus ir nelaimėlius nei į tuos, kuriems patikėta prižiūrėti žemę.

Tik nedaugelis dirbdami šviečia, tik mažai saujelei išeina dainą traukti ir su padėka prižiūrėti savo „karalystės valdas“. Gerai prisimenu save prieš gerus penkiolika metų. Tuomet mūsų namus „siaubė“
trys mažamečiai vaikai ir mano darbai niekada nesibaigdavo. Kaip šiandien pamenu tuomet paleistą tiradą: „Daugiau nebegaliu, nusibodo, noriu bėgti, lėkti…“ Tuo metu iš grotuvo pasigirdo daina, kurią atliko Joni Earikson, suparalyžiuota moteris: „O, kaip aš norėčiau susišukuoti plaukus ir šluoti grindis, pakeisti vystyklus kūdikiams ir suplauti indus. Deja… negaliu, esu susupta Jėzaus glėby.“

Šie posmai mane kaip žaibas pažadino ir akimirksniu grąžino dėkingumą ir gebėjimą dirbti, šluoti, valyti, kitaip sakant, karaliauti savo teritorijoje. Ši tiesa ir toliau gelbsti mane nuo savigailos ir keičia mano vergiškus žingsnius į karališką eiseną.

Apsidairyk, kaip vaikštai tu. Išsitiesk, juk esi nei mažiau, nei daugiau – Ievos dukra, karaliaus dukra. Ir tavo dienos taps nenuobodžios.

Su linkėjimais žemę daryti gražesnę

Tavo Aušrinė