Jis gydo sužeistas širdis

Tą dieną klasės draugai planavo dvidešimt penkerių metų mokyklos baigimo susitikimą. Iki tolei važiuodavau ir į penkerių, ir į dešimties metų susitikimus. Bet tą rytą kažkas viduje užstrigo, susitraukė, širdis prisipildė keistos baimės ir, nors dirbau savo amžių ir pareigas atitinkančius darbus, „vairavau“ šeimos gyvenimą, viduje nelauktai prasivėrė ertmė, kurioje į kampą spraudėsi dvylikos metų mergaičiukė. „Nenoriu, jie mane vėl atstums. Aš jiems nereikalinga“, – prasimušė žodžiai iš vidaus.

Staiga pajutau, kaip mano, suaugusios moters, sąmonėje blaškosi ir su skausmu negali susidoroti jauna, vos bręsti pradėjusi mergaitė.

Nesitikėjau, kad taip jausiuosi dabar, po daugiau nei trisdešimties metų. Iš kur tokie stiprūs, nesuvaldomi jausmai? Į susitikimą nenuvažiavau. Koridoriuje liko stovėti sukrautas drabužių krepšys, o bendraklasius sugebėjau tik informuoti, kad, deja, neatvyksiu.

Sėdėjau kieme ant suoliuko ir tyliai verkiau. Tiksliau, mano viduje verkė ta mergaičiukė, mokykloje nuolat besijaučianti nevykėlė, nereikalinga, nepakankamai graži, protinga, per stora, na, ta „trečia koja“. Mano klasės draugai užaugo, tapo puikiais, brandžiais žmonėmis, bet mano viduje esantis vaikas vis dar jaučia seniai sužeistus jausmus.

Kaip įdomiai Viešpats pasirinko laikus. „Viskam yra laikas po saule…“ Laikas raudoti, laikas džiaugtis. Man visiškai neplanuojant Dievas atidengė taip skrupulingai apkamšytą žaizdą, „atstūmimo žaizdą“. O aš temokėjau tik vieną reakciją – bėgti.

Mūsų širdys – kaip širdys kareivių, fronto linijose – sušaudytos ir pleistrais, tvarsčiais apraišiotos, kad tik nekraujuotų. Juk gyventi reikia.

Tik gyvename kiekvienas savo vietoje ne pagal amžių ar brandą, baukštūs, jautrūs ar net pernelyg agresyvūs.

Visa tai – mūsų vidinės skylės, vidinės žaizdos, neleidžiančios gyventi drąsiai, juoktis pilna burna, mylėti ir mylėtis iš visos širdies.

Visgi Dievas pažadėjo būtinai užbaigti tai, ką pradėjo. Pažadėjo ištraukti mūsų suakmenėjusias širdis ir pakeisti į gyvas. Tik vienintelis klausimas: ar Jam leisime?

Šis darbas – didžiulis slėpinys, paslaptingesnis, regis, nei fiziologinė širdies operacija. Taip jau yra, kad kiekvienas iš mūsų nešiojamės vaikystės žaizdas, o šios daro mus neįgalius.

Šiame numeryje norėjome jums papasakoti apie vidines žmonių širdies operacijas. Ne tas, kurias daro Santariškių ar Kauno klinikose. Tokios operacijos atliekamos nuolat. Dažnai, tau ir man neplanuojant, iš didelės Viešpaties ištikimybės ir be galo, be proto jautriomis rankomis.

Tik vėliau, po operacijos, pasijunti, koks iki tol buvai negyvas…

Nuoširdžiai, su pavasariu.

Aušrinė