Išdrįsk būti savimi
Vakar važiuodama mašina klausiausi „Mažosios studijos“ radijo laidos. Kunigas Arūnas Peškaitis kaip „tyčia“ prabilo apie Džeko Keruako romaną „Kelyje“. Pasijutau taip, lyg pats Tėvas būtų pasisodinęs mane ant sofutės židiniui spragsint pasišnekėti. Mat jau ne vieną dieną vaikštau suniurzgusi, nepatenkinta savimi ir savo gyvenimu.
Arūnas priminė romano siužetą: jaunuoliai leidžiasi į kelionę patys nežinodami, kas laukia jų kelyje, su kuo susipažins, ką ir kada paliks. Analogija tarp mūsų, tikinčiųjų, ir romano veikėjų tikrai vykusi – neįmanoma surasti geresnio palyginimo tarp krikščionybės ir kelionės. Mat „nepasilikti patogiai įsitaisius namie“ ir drįsti pažinti savo ir kitų gyvenimą reikės nei mažiau, nei daugiau – pačios „drąsos“. Kai tik gyvenimas kažkaip „susiguli“, atsiranda pažįstamos vėžės, o Dievuli, kaip sunku mums, Viešpaties sekėjams, keltis ir eiti ieškoti Jo valios naujai dienai. Ne čia, kur gyvenu, kur gera, šilta ir patogu, kur visada rasiu maisto ir šiltą gultą, kur manęs niekas nesužeis. Atsikalbinėjimų galime surasti kokias tris dešimtis ir taip liekame „patogiai įsitaisę“, bijodami, o gal tingėdami pajudinti (atsiprašau už tiesmukumą) „užpakalius“.
Tik bėda ta, kad taip nejučiomis virstame tik pažįstamą tekstą žiopčiojančiais, krikščioniškas giesmes begiedančiais, sekmadieniais tuo pačiu maršrutu į savo bažnyčią bevažiuojančiais, teisingomis religinėmis frazėmis apsikeičiančiais krikščionimis. Pasidarome vaikščiojantys negyvėliai. Pasirodo, jau seniai „ne keliaujantys“, veikiau saugiai savo patogiuose mažuose gyvenimuose įsitaisę žmogeliukai.
Piršte peršasi vienas žodis: Na, ir „nukenksmino“ mus. Tas, kuriam puikiai žinomas mūsų didysis pašaukimas, mūsų karališka giminystė, tas, kuris žino, kokia galia ir įtaka šioje žemėje patikėta Ievos ir Adomo dukroms ir sūnums, džiūgauja, nes šie apkerėti, o gal apmeluoti savo pačių lūpomis, kaip mantrą bekartojantys:
„Aš negaliu, nemoku, tegul kiti, vienuoliai, kunigai daro…“
„Aš bijau, ir kodėl gi turėčiau, manęs niekas neprašė…“
„O jeigu pradėsiu, dings mano ramus gyvenimėlis…“
Žinote, šioje vietoje vis prisimenu K. S. Liuiso (S. C. Lewis) knygą „Narnijos kronikos“. Joje pasakojama, kad visa Narnijos Karalystė buvo pavergta piktosios raganos, bet visi žinojo, kokią galią turi Ievos ir Adomo dukros ir sūnūs. Jiems pasirodžius šalyje atėjo pavasaris. Mažiausia iš keturių herojų, Liusė, vis klausdavo savęs vieno klausimo: „Kodėl aš, kodėl man reikia įtikinti brolius ir sesę, kad Narnija (Dievo karalystės įvaizdis) – tikra šalis, kad Liūtas (Kristaus prototipas) tikrai ateis pačiu pavojingiausiu metu…“ Pats dramatiškiausias momentas – kai šiems vaikams Liūtas įteikia ginklus ir suteikia naujus vardus. Staiga jie sužino, kad jiems teks kautis ir jų varduose netelpa žodis „bailys“, priešingai, jie vadinami narsiaširdžiais, išmintingais ir kilniais. Vaikas ir ginklas – koks tikslus, nors šokiruojantis įvaizdis.
Nelsonas Mandela išėjęs iš kalėjimo kreipiasi į savo tautą tokiais žodžiais:
„Didžiausia mūsų baimė yra ne tai, kad esame nepakankami. Didžiausia mūsų baimė yra tai, kad esame didesni nei įmanoma pamatuoti. Mus gąsdina ne mūsų tamsa, veikiau mūsų šviesa. Mes klausiame savęs, kas aš toks, kad būčiau gabus, gražus, talentingas ir žavus. O kas gi tau trukdo tokiam būti? Tu esi Dievo vaikas. Kai apsimeti esąs mažas, pasauliui nepasitarnauji.“
Šįkart žurnalas „Tapati“ nori savo istorijomis ir straipsniais kelti tave iš žiemos miego ir sakyti: „Tau patikėtas didingas gyvenimas, neužsibūk patogiai įsitaisiusi. Esi pašaukta keliauti. Tik ten ir surasi savo Viešpatį. Tik ten ir atsivers tau Dangaus karalystė.“
Tavo Aušrinė
Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.
