Tik save pamiršdamas žmogus atranda save
Tąkart supratau, kad laukiuosi trečio vaikelio. Buvau tikrai nepasiruošusi. Po namus jau bėgiojo du mažyliai, o bemiegės naktys ir mūsų namų statyba paliko pilkas dėmes paakiuose.
Tąkart klausiau Dievo: „Kodėl negalėjai palaukti, juk žinai, kokia dabar esu pavargusi? Be galo myliu vaikus, bet kodėl tai darai dabar, juk sakai man norįs geriausio?“
Kitąsyk, prabėgus 8 metams, nakties tyloje nebegalėjau sulaikyti gerklėj užtvenkto skausmo ir ašarų: „Aš pavargau, aš bijau, man per daug sunku… Kodėl man? Kodėl norėjai, kas aš imčiausi šio žurnalo?..“
Šios žiemos popietę žiūrėjau filmą „Kristaus gimimo istorija“. To paties „Kodėl aš? Juk nesu kažkuo ypatinga, juk aš tokia jauna…“ – klausė paauglė Marija, pakviesta būti žmonijos gelbėtojo motina ir išgyventi šeimos, kaimo žmonių nesupratimą, pažeminimą.
Ko gero, tokių klausimų klausei ir tu. Įdomu, kad tik tuomet, kai pavykdavo nusižeminti ir ištarti: „Dangaus tėti, tebūnie, tebūnie ne taip, kaip aš suprantu geriausia, tebūnie kaip nori Tu…“, tada Dievo ranka kurdavo stebuklus ir tavo gyvenimo sode pražysdavo nauja obelis.
Meldžiu už tave ir save malonės ištarti: tebūnie kaip nori Tu, Viešpatie.
Tavo Aušrinė
Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.
