Ji sėdėjo liūdna ir įsitempusi tarsi styga. Gal iš pasipiktinimo, gal iš baimės, gal iš skausmo jos lūpos vos pastebimai virpėjo. Moteris sunkiai tramdė jaudulį. Tuo pat metu jis grėsmingai iškėlęs pirštą kalbėjo: „Šventajame Rašte aiškiai pasakyta: vyras yra žmonos galva ir ji turi visur kur jam paklusti! O tu taip nedarai!“ Tokios scenos liudininku teko būti prieš keletą metų. Nors anas vyriškis vaikščiojo į bažnyčią, skaitinėdavo Bibliją, tačiau piktnaudžiavo alkoholiu, smurtaudavo šeimoje. Galiausiai toji šeima iširo.

Prisiminkime apaštalo Paulius žodžius, kurie buvo ano vyriškio (deja, ne vien jo!) atrama: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus“ (Ef 5, 22–28).

Tokio teksto akivaizdoje feministė gali pasakyti karingą kalbą apie tai, kad krikščionybė yra patriarchalinių papročių gynėja, o fundamentalistas gali tuos papročius tiesiai diegti į gyvenimą. Suprantama, kad šie apaštalo Pauliaus žodžiai yra gana sunkiai įkandami nūdienos žmogui. Aišku jam net į galvą neatėjo, kad kažkas jo mintis gali panaudoti nuodėmei pateisinti ar savo užkietėjimui pagrįsti.

Tačiau kas pasakė, kad Dievo žodis turi būti lengvai suprantamas? Jis per visus amžius viršys mūsų samprotavimus, nuovoką, emocijas. Jei žodį galėtume sutalpinti į savo ribotą įsivaizdavimą, jis netektų savo antgamtinės plotmės. Žinoma, atmesdami apaštalo Pauliaus gyvenimo laikotarpio kultūrines sąlygas, neatsižvelgdami į tai, kad jis buvo supamas patriarchalinės visuomenės, patektume į to paties fundamentalizmo pinkles. Tačiau niekada neturėtume pamiršti, kad Dievo žodis kalba šiandien, čia ir dabar.

Šis tekstas yra erdvus ir negali būti suvokiamas vienareikšmiškai. Paulius kalba, kad Kristaus ir Bažnyčios ryšys yra pagrindas, kuriuo remiantis kuriami santykiai tarp žmonių. Pasak apaštalo, susituokusiems krikščionims būtent šis ryšys yra modelis, į kurį žvelgdami jie gali gauti įkvėpimą kurti savo bendrą gyvenimą, o santuokiniai Kristaus ir Bažnyčios ryšio motyvai paverčia santuoką slėpiniu. „Tai didis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32). Taip santuoka įgauna didingumo.

Čia apaštalas Paulius atskleidžia naują meilės perspektyvą, suteikiančią santuokinei meilei neregėtą kokybę ir sklaidos erdvę. Paulius skatina vyrus mylėti savo žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią atiduodamas už ją save. Jo meilė nuėjo iki mirties bedugnės. Taip santuokinės meilės centru tampa Kryžiaus slėpinys. Jam būdinga besąlygiško savęs dovanojimo, pasiaukojimo, atleidimo dinamika. Taip santuokinė meilė yra Kryžiaus liudijimas, nes čia reikalinga kasdienė mirtis sau dėl kito, nuolatinis savo egoizmo atnašavimas, o tai įmanoma vien prigludus prie Kryžiaus medžio. Tik įsižiūrėdamas į Kristaus meilę Bažnyčiai vyras tikrai mylės savo moterį.

Tuo tarpu apaštalo Pauliaus skelbtas moteriai priderantis klusnumas vyrui atskleidžia įsiklausymo, kaip Bažnyčia įsiklauso savo Sužadėtinio, svarbą. Nūdienos visuomenėje ir kultūroje sąvoka „klusnumas“ suvokiama kaip praeities visuomenių kultūrinis reliktas. Visuomenėje, kurioje individo autonomija yra tapusi absoliučia vertybe, klusnumas atrodo panieka žmogui. Sakoma, kad klusnumas taikytinas gyvuliams, o ne žmonėms, dažnai jis įsivaizduojamas kaip „paskutinio žodžio“ teisė ar aukštesniojo valios primetimas žemesniajam.

Ne toks yra Bažnyčios klusnumas Kristui. Čia nėra nieko kito, išskyrus meilę. Ši meilė yra Trejybės slėpinio branduolys, ją Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui nuolatos teikia Šventoji Dvasia. Tad klusnumas negali būti įrankis išgauti pagarbą, ištikimybę ar meilę. Jokiu būdu klusnumas nereiškia teisės į kažką. Jei klusnumas yra manipuliacija siekiant patenkinti kito žmogaus egoizmą, jis tampa baisiu melu, kenksmingu tiek paklūstančiajam, tiek šito reikalaujančiam.

Kristaus ir Bažnyčios ryšio perspektyvoje klusnumas yra natūralus atsakymas į meilę, įsiklausymas į kito širdies balsą, poreikius. Jis tampa galimybe bendradarbiauti kartu ieškant Dievo valios ir į ją atsiliepiant. Garsus stačiatikių teologas metropolitas Antonijus Bliumas taip komentavo šią Laiško efeziečiams vietą: „Čia kalbama ne apie vyro viešpatavimą ir žmonos paklusimą, bet apie abipusę pasiaukojančią meilę, kai į didvyrišką vyro meilę žmona atsako tokia pat pasiaukojančia meile“.

Kaip matome, kalbama apie tokį abipusiškumą, kai abu sutuoktiniai vadovaujasi Dievo žodžio visuma, o ne iš jo konteksto išplėštais fragmentais. Ne veltui apaštalas Petras perspėja apie Pauliaus laiškus: „Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai“ (2 Pt 3, 16). Klaidingai aiškinamas Dievo žodis gali atvesti iki visiško apakimo, kai Šventasis Raštas naudojamas savo interesams patenkinti.

Tad apaštalas kalba apie idealų vyro ir moters santykį, pagrįstą Kristaus ir Bažnyčios ryšiu. Todėl čia negali būti nė kalbos apie nuodėmės paveiktus santykius. Jei kas paklaustų, ar Šventasis Raštas kalba apie moters klusnumą vyrui, turėtume atsakyti teigiamai, bet stipriai suklystume, jei čia padėtume tašką. Jis mums byloja apie tokią vyro meilės kokybę, kurios vertė yra visiškas savęs dovanojimas mylimai moteriai. Klusnumas savo vietą suranda vien ten, kur meilės ugnis sudegina „nuodėmės kūną“ (plg. Rom 6, 6).

Tomas Viluckas

TAPATI Nr. 11, 2007

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Tik reta iš mūsų turėjome tėvą, kuris buvo mūsų gynėjas, mūsų riteris ir džentelmenas. Tas, kurio veidas nušvisdavo, pamačius mus įbėgant į kambarį. Sužeistos santykio su tėvu, sunkiai randame savo vietą šioje žemėje, nes būtent tėvas padeda išsikristalizuoti tapatybei. Šis žurnalo numeris pasakoja apie dangiškojo ir žemiškojo Tėvo paveikslus bei jų vaidmenį.

Ar esate skaitę "Tapati? Gal tai žurnalas, kurio seniai ieškojote?

Sąlygos

You have Successfully Subscribed!

Pin It on Pinterest