Du patyrę gydytojai psichiatrai psichoterapeutai Aleksandras Alekseičikas ir Ramutis Dešukas, jau daug metų dirbantys Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, sutiko atsakyti į klausimus. Kalbinu juos apie vieną iš jų praktikuojamų gydymo metodų – hipnozę.
Apie hipnozę žmonės linkę galvoti įtariai. Papasakokite, kas yra hipnozė.
A. Alekseičikas: Prisiminiau vieną studentišką anekdotą. Profesorius per egzaminą klausia, kam reikalinga blužnis. Studentas atsako: „Dovanokit, profesoriau, vakar tikrai žinojau, o šiandien jaudinuosi, ir man iškrito iš galvos.“ Tada profesorius įvertina: „Jums kuolas. Buvo vienintelis žmogus pasaulyje, žinojęs, kam reikalinga blužnis, ir tas užmiršo.“ Tą patį iš dalies galima pasakyti ir apie mus su daktaru: dešimtmečius praktikuojame hipnozę esant įvairioms bėdoms, įvairioms ligoms, bet kai reikia pasakyti, kas ji yra, darosi gana sudėtinga. Taip pat, kaip sudėtinga apibrėžti, kas yra miegas, kas yra meilė, įkvėpimas. Visi dvasiniai dalykai yra sudėtingi, ir juos galima apibūdinti tik labai bendrais bruožais, galbūt lyginant su kažkuo kitu. Jeigu lygintume, hipnozė būtų būsena, labiausiai panaši į miegą. Bet sunku paaiškinti ir tai, kas gi yra miegas. Jis nėra paprastas atsijungimas, tai sudėtingas procesas. Jo metu matomi visokiausi sapnai – ir malonūs, ir nemalonūs, ir svarbūs, ir „šiukšliniai“, sapnai, galintys padėti susigaudyti savyje, o galintys būti ir kaip naktį mūsų smegenų tvarkomas šiukšlynas. Sapnas, galima sakyti, yra aktyvus poilsis. Dažniausiai sakoma, kad miegas turi keturias pakopas: lengvas snaudulys, gilus snaudulys, lengvas miegas ir gilus miegas. O hipnozė yra toks miegas, kurio metu priskaičiuojama apie trisdešimt visokiausių stadijų. Paprasto miego metu, kaip žinote, kūnas ilsisi, o siela – ne. Siela per daug stipriai veikia, atplaukia visokiausi prisiminimai, sapnuojasi košmarai, žmogus prabunda baimės apimtas, visas suprakaitavęs. O hipnozę visgi reguliuoja gydytojas savo žodžiais, savo esme, prasme, savo kalbėjimo turiniu, intonacija. Ją naudojant žmogus nėra paliekamas chaotiškai būsenai, kurios turėtų bijoti. Kai pasitiki gydytoju – hipnotizuotoju – pacientas būna su juo susijęs, ir tai garantuoja, kad hipnozės metu išplaukia ne tik nemalonūs atsiminimai, vaizdai ar norai, bet praktiškai dedasi tai, ką gydytojas nori pasiekti, sukelti. Ir dėl to hipnozė žmogų veikia teigiamai.
Ar hipnozė gali būti pavojinga?
A. Alekseičikas: Kreipiantis į gerą specialistą ji tikrai negali būti pavojinga. Per savo gyvenimą hipnotizavau maždaug kokį dešimt tūkstančių žmonių. Ir neigiamą šalutinį poveikį – košmarus, pykčio protrūkius – mačiau galbūt dešimties žmonių. O visi vaistai turi šalutinį poveikį. Aišku, dauguma atvejų jis nėra toks jau baisus. O taikant hipnozę šalutinis poveikis buvo toks, su kuriuo buvo galima susitvarkyti.
Kokis visgi būna šalutinis hipnozės poveikis?
A. Alekseičikas: Pasitaiko, kad pradeda sapnuotis košmarai: tokiu atveju labai paprasta. Tarkime, jūs dabar atsimenate, kad miegate, čia yra tik sapnas, ir jums ne baisu, o įdomu darosi. Jūs žinote, kad bet kada galite iš šio sapno atsibusti, ir susitvarkote. Porą kartų pasitaikė, kad lyg įteiginėju, kad laikas atsibusti, o žmogui taip malonu šitos būsenos, kad jis atsibusti net nenori. Tai lengva pašalinti: kai žmogus patiria skausmą (gniauži jo delną ar pirštus), nori tam pasipriešinti ir pabunda. Taigi, jeigu hipnozę atlieka geras profesionalas, skatinamas gerų ketinimų, hipnozė neturi turėti jokio šalutinio poveikio.
Būna, kad hipnozė naudojama ir ne gydymo tikslais, bet aš nedalyvavau tokiuose dalykuose, todėl apie tai nieko negaliu pasakyti. Teoriškai tai galima, tikrai galima piktnaudžiauti, žinau tai iš literatūros, bet patikėkite, tai reta, nes kiekvienas žmogus turi gynybinį mechanizmą, priešinasi visa žmogaus asmenybė. Žmogus yra kūniška būtybė, sielos būtybė ir dvasios būtybė. Ir hipnozei prieš mūsų valią priešinasi mūsų nemirtingoji siela.
Kada gydytojas renkasi hipnozę kaip gydymo priemonę?
A. Alekseičikas: Anksčiau, kai būdavo mažiau vaistų, hipnozę gydytojai taikydavo dažniau. Ne tik psichiatrai, ne tik neurologai, ji, pavyzdžiui, buvo taikoma odos susirgimams, vidaus organų ligoms, hipertonijai ir t. t. gydyti, ir tai būdavo gana veiksminga. Esu linkęs manyti, kad hipnozė turi užimti aukso vidurį. Psichiatrinių, neurologinių, vidaus ligų srityse ji gali būti visai veiksmingas metodas. Kalbant apie mūsų skyrių (Ribinių būsenų – aut. past.), mes hipnozę pasitelkiame dažnai: bendro gydymo kontekste gydytojas Ramutis Dešukas hipnozę taiko galbūt 70 proc. savo ligonių, aš – apie 50 proc. ligonių. Daliai šių ligonių mes skiriame ir vaistus. Greta taikomi kiti metodai – grupinė terapija, drenažinė terapija, meno terapija ar biblioterapija. Taigi hipnozė naudojama kartu su visais kitais metodais.
R. Dešukas: Aš daugiausia susiduriu su pacientais, turinčiais psichosomatikos ir kitokių problemų, todėl hipnozę dažniau ir naudoju. Tai mažiau kainuoja, nes mažiau skiriame psichotropinių vaistų, o jie, kaip žinome, stipriau veikia ir organizmą, ir pavienius organus. Hipnozė yra tarsi ekologiškas gydymo metodas. Kad ji kam nors pakenktų, nesu su tuo susidūręs. Gal tik vienas kitas pacientas patyrė šalutinį poveikį, bet jų labai mažai. Visgi mes atrenkame žmones, kuriems galima taikyti hipnozę. Taip pat yra žmonių, kurie patys atsisako hipnozės dėl įvairių dalykų – dėl religinių sumetimų, dėl to, kad bijo. Bet kartais būna, kad vienam kitam paaiškini, jie pasvarsto, pasikalba su kitais pacientais, išgirsta, kad padėjo, ir ateina jau persigalvoję. Kartais būna atvejų, kai atliekami hipnozės seansai, ir niekas nesikeičia. Seansai praeina, žmogus didelio poveikio nepastebi. O paskui, būna, grįžta po dviejų savaičių, sako, tik dabar geriau pasijutau. Man dabar vien tik hipnozės reikia – nenoriu nei vaistų, nei ko kito. Gautas patyrimas padeda greičiau sveikti, žmogus jaučiasi stipriau ir dvasiškai, ir fiziškai, ir, kaip sakoma, atsiranda tikėjimas.
Tikėjimas kuo?
A. Alekseičikas: Matot, tikėjimas turi tam tikrą eigą. Moksliškai tai vadinasi kontiniumu. Tai ne aklas, bet įsisąmonintas tikėjimas. Yra netikėjimas (rus. nevierije) – taip pat tam tikra tikėjimo pakopa („Aš netikiu, bet kiti tiki, tai vadinasi, kažkas gal yra.“) Tuomet seka pasitikėjimas (rus. dovierije) – tai dar ne tikėjimas, tai dar pakopa iki-tikėjimo (rus. do-viery), bet tai jau šis tas. Paskui yra užtikrintumas (rus. uvierenost), jau arčiau tikėjimo, tada – tikėjimas (viera). Paskui seka tikėjimas tuo, kad Dievas yra. Visgi dar aukštesnis tikėjimo lygis yra tikėjimas Dievu (rus. viera Bogu), tikėjimas Jo sumanymais man, Jo planais man.O pati aukščiausia tikėjimo dimensija yra ištikimybė (rus. viernost) – kai esu ištikimas Dievui.
Hipnozės metu mes, be abejo, nesikišame į religinį tikėjimą, bet mes padedame žmogui patikėti savimi. Hipnozės procese kai kada mes galime padėti: iš pradžių pasitikėjimas gali būti ir labai paviršutiniškas, bet dėl darbo eigos ir paciento patyrimo mes jo tikėjimą galime sustiprinti. Viena iš mūsų psichinių ligų bėdų yra ta, kad žmogus netiki savimi. Štai, ateina žmogus, sako, aš savimi tikiu tik dešimčia procentų. Anksčiau, kai buvau jaunas, tikėjau gal ir visais dviem šimtais. Paskui „atėjau į protą“, savimi pasitikėjau šimtų procentų, o dar vėliau, kai man nutiko įvairių nesėkmių, praradau turtą ir sveikatą, tai dabar sunku savimi tikėti. Ir mes iš pradžių padedame žmogui patikėti savimi, vėliau – tapti užtikrintam. Galiausiai žmogus tikrai tampa ištikimas sau. Hipnozė gali būti per daug sudėtinga, ir mes per dažnai vien tik hipnozės negalime naudoti.
Ar būna nepatenkintų šiuo gydymo metodu?
A. Alekseičikas: Jeigu hipnozės metu žmogus patyrė nemalonių dalykų, tai greičiausiai ją taikiusio gydytojo hipnozė buvo jam netinkama. Tuomet galima keisti gydytoją. Kai renkamės vaistus, tarkime, žiūrime vaistų pakuotę per reklamą, tai ten, palyginti, viskas paprasta – renkuosi gražesnę pakuotę, ir tiek. Taip ir einant hipnozės reikia iš pradžių pažiūrėti, koks daktaras, ir žinoti, kad įvairių gydytojų būna skirtingos hipnozės.
Koks santykis tarp gydytojo ir paciento taikant šį metodą?
A. Alekseičikas: Hipnozė yra iš dalies kaip tarpininkas tarp paciento ir gydytojo, taip pat, kaip ji gali tarpininkauti tarp kūno ir sielos, tarp sielos ir dvasios. Dirbama ieškant jungčių tarp paciento dvasios, sielos ir kūno. Ne gydytojas perduoda savo sielą ar savo drąsą. Jeigu taip bus, bus negerai. Tuomet bus „ne mano gyvenimas“, ne mano drąsa, ne mano ramybė. Mes stengiamės pažadinti, kas pačiame žmoguje yra, bet labai giliai paslėpta. Mes atbudiname ir leidžiame tai naudoti. Ir dar kartą noriu pabrėžti, kad tai yra darbas, tai nėra stebuklas, ir tegu žmonės negalvoja, kad jie ateis ir gydytojai viską už juos padarys.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Rūtė Kiburytė
TAPATI Nr. 42, 2015
