Atsiverčiau pirmąjį „TAPAČIOS“ numerį. Lygiai kaip tuomet, taip ir  šiandien židinyje dega ugnis, už lango darganotai pilka ir šalta, o aš  rašau tau, mieloji (o gal ir mielasis). Pameni, sakiau „malonu  susipažinti“, o šiandien jau penkeri metai, kaip draugaujame.  Pripasakojau tau visokių istorijų.

Prisipažinsiu, nekartą nejaukiai baiminausi būti pernelyg atvira,  pernelyg nuoga savo nesėkmėmis ir vidaus įtrūkimais. Dieve mano, ar  įmanoma ką nors laimėti nerizikuojant, mąstau aš šiandien, prabėgus  penkeriems kovos metams. Išlaikyti nekomercinį leidinį tokiu komercišku  laikmečiu atrodė ir tebeatrodo visiška kvailystė, savęs pasmerkimas.

Tik kad Evangelija tiesmukai ir ne kartą mus perspėja: „jei kviečio  grūdas nekris žemėn ir neapmirs, neneš derliaus“, „jei norėsi išsaugoti  savo gyvybę, prarasi, jei prarasi gyvybę dėl Viešpaties, rasi  gyvenimą“… Man nepatinka kančia, vargai, pažeminimas, nepatinka ir  rizika, bet dar labiau už visa tai nepakenčiu melo, abejingumo, mirties  širdyse ir tarp mūsų.

Taigi dėl tų pačių priežasčių mes išlikome, nors taip norėjosi viską  nutraukti. Ir belieka viltis, kad esame Tau atgaiva, žodis, keliantis  gyventi, atokvėpio properša, o gal proga išsiverkti ir nebyliai pabūti  drauge su tokia pačia kaip Tu.

Myliu, Aušrinė

P. s. Sveikinu – šiandien mūsų draugystei 5-eri.

Pin It on Pinterest