facebook_pixel

Švytintis saulės šviesulys pripildė rugpjūčio dangų tą dieną, kai prasidėjo ši istorija, dieną, kai aš gimiau, dieną, kai prasidėjo mano gyvenimas.

O aš savo kūnu pripildžiau motinos įtemptą degantį žiedą. Mano plaučius pirmą kartą nusvilino šios žemės oras ir aš įžengiau į pasaulį kaip ir kiekvienas kitas gimęs žmogus – sugniaužtais kumšteliais. Mano motina buvo pilna manęs, man gimus ji liko tuščia ir ėmė kraujuoti. O mane – susiraukšlėjusia oda ir rėkiančią – iškėlė į šviesą.

Paskui man davė vardą.

Ar yra dar trumpesnių vardų? Trys raidės, net „a“ gale nėra. Ann – vingių ir linijų trijulė (lietuviškai – Ana, vert. past.).

Reikšmė – „pilna malonės“.

Aš nebuvau tokia.

Ką reiškia gyventi pilnai malonės? Gyventi patiriant gyvenimo pilnatvę?

Kai prausė mano blyškią odą, aš įkvėpiau ir ėmiau mosikuoti. Aš mosikavau.

Ištisus savo gyvenimo dešimtmečius mosikuoju, blaškausi, kovoju ir galų gale lieku, regis… tuščia. Aš nepateisinu savo vardo.

Galbūt tais pirmaisiais metais mano gyvenimas lėtai atsivėrė, išsigaubė tarsi rieškučios, lyg saugykla, pasiruošusi priimti Dievo teikiamas dovanas. Tačiau iš tų gyvenimo metų nėra išlikusių jokių atsiminimų. Sakoma, jog prisiminimus įrėžia traumuojantys įvykiai. Tai būtų tie metai, kai man suėjo ketveri. Metai, kai kraujo klane mirė mano sesuo, o aš, kaip ir visi mes, užsisklendžiau nuo malonės.

Stovėdama prie šoninio verandos lango ir žvelgdama į sulinkusius, žado netekusius tėvus, mąstau, ar ką tik gimusią ir krikštijamą mane mama laikė taip, kaip laikė mirštančią mano seserį.

Lapkričio šviesoje matau mamą ir tėtį, sėdinčius ant galinės verandos laiptų, sūpuojančius jos sumaitotą kūnelį savo rankose. Prispaudžiu veidą prie šalto virtuvės lango stiklo ir stebiu juos, matau, kaip juda jų lūpos – ir tai ne malda prieš miegą, tai maldavimas stebuklo, kad ji pabustų gyva. Tačiau stebuklas neįvyksta. Atvažiuoja policija, surašo aktą. Kraujas sunkiasi pro apklotą. Netgi dabar šis vaizdas stovi akyse.

Prisiminimų antplūdis nusvilina iki gelmių.

Jos kraujo dėmė degina mane, bet skauda mažiau nei matyti ją gulinčią nepridengtą. Ji tik nutipeno iki sodybos keliuko paskui katytę, ir štai sunkvežimio vairuotojas jau sėdi prie virtuvės stalo, susiėmęs galvą rankomis. Prisimenu, kaip jis rauda, kad jos net nepastebėjo. O aš vis dar matau ją ir negaliu pamiršti. Jos trapaus kūnelio, sunkvežimiu sutraiškyto mūsų sodybos kieme, kraujo, susigeriančio į išdžiūvusią išvažinėtą žemę. Tą akimirką darni visata sujudėjo, sudaužydama į šipulius mano rieškučias. Vis dar girdžiu viską mačiusios mamos klyksmą, matau paklaikusį tėvo žvilgsnį.

Mano tėvai nepateikia kaltinimų. Jie – fermeriai, jie stengiasi gyventi ir verčia savo kūną judėti, kad siela nesunyktų. Mama verkia džiaustydama skalbinius. Ji glaudžia jauniausią mano seserį, vos trijų savaičių kūdikėlį, prie krūtinės, ir aš negaliu įsivaizduoti, kaip trapi moteris, praėjus vos kelioms savaitėms po ketvirtojo vaiko gimimo, tampa savo trečiojo vaiko, nukraujavusio ant žvyruoto kelio, mirties liudininke. Ji žindo vieną dukrelę pienu ir tuo pačiu metu lieja sielvartą dėl kitos, palaidotos, dukrelės. Po vakarienės tėtis tūkstantąjį kartą pasakoja, kaip jos akelės buvo lyg jūra be krantų, kaip ji apsikabinusi iš visų jėgų spaudė jam kaklą, trokšdama gyventi. Mes pripažįstame, kad jos mirtis buvo nelaimingas atsitikimas. Tačiau ar tai Dievas leido tam nutikti?

Daugelį metų sesuo aplanko mane naktimis, ir aš regiu jos ant žvyro susmukusį kūnelį. Kartais sapnuose sūpuoju ją saugiai suvyniojusi į antklodę, kurią jai pasiuvo mama. Antklodė blyškiai žalsva, ant jos išsiuvinėtas Dručkis ir Piemenaitė. Laukiu, kad ji išsivyniotų ir atgimtų. Tačiau vietoj to ją praryja atsivėrusi žemė.

Prie kapo bedugnės mūsų kojos velkasi žeme, o dangaus skliautas subyra gabalais. Žemės grumstas atsitrenkia į karstą ir suskyla. Sutrupa virš mano jaunėlės šviesiaplaukės sesutės – sesutės, kuri mane erzindavo ir juokdavosi ar užvertusi galvą kvatodavo; virš jos pieno baltumo skruostų, kuriuose atsirasdavo duobutės jai krizenant, pakutenus pilvuką. Ant jos kapo uždeda antkapį, juodo granito plokštę, kurioje išgraviruotos tik keturios jos vardo raidės, be jokių datų. Eimė. Tai reiškia „mylimoji“. Tokia ji ir buvo. Mes ją mylėjome. Uždėjus antkapį, uždarius jos mirties guolį, užsidarė ir mūsų gyvenimai.

Užsidarė bet kokiai minčiai apie malonę.

Iš tiesų, kai palaidoji vaiką arba kai kas rytą atsikėlęs gyveni tik puse širdies, kyla begarsis klausimas. Niekas jo negirdi. Ar Dievas gali būti geras? Dievas, kuris maloningai teikia geras dovanas, kai tuo tarpu ilgomis naktimis lovelė guli tuščia, o į karstą braunasi vabalai? Kur Dievas iš tiesų? Kaip Jis gali būti geras, kai miršta kūdikiai, subyra santuokos, o sudužusios svajonės nubloškiamos kaip dulkės pavėjui? Kur malonė, kai graužia vėžys, gelia vienatvė, o bevardės kertelės mumyse tyliai numiršta, be priežasties sudūžta ir suyra? Kur slepiasi Viešpaties džiaugsmas, džiaugsmas Dievo, kuris pripildo žemę gėrybių, ir kaip gyventi pilnatvėje, kai gyvenimas sklidinas skausmo? Kaip man pabusti džiaugsmui, malonei, grožiui ir pro kraštus besiveržiančiam gyvenimui, kai privalau išlikti nejautri praradimams, žlugusioms svajonėms ir viskam, kas sukuria manyje tuštumą?

Mano šeima – tėtis, mama, brolis ir jauniausia sesuo – ilgus metus tyliai užduodame šiuos klausimus. Atsakymų nerandame, viduje plečiasi tuštuma. Bėgant metams mes vėl prisipildome – tik šįkart svetimumo. Gyvename tvirtai sugniaužę kumščius. Tai, kas atėjo iš Dievo mums lapkričio mėnesį, kirto giliai. Kas gali vėl rizikuoti?

Po daugelio metų sėdžiu ant rudu pledu apdengtos sofos krašto, o ant jos visu ūgiu išsitiesęs guli tėtis. Jis pavargęs, nes kepinant saulei ir gairinant vėjui ištisą dieną vairavo traktorių ir dabar prašo, kad paglostyčiau plaukus. Glostau pradėdama nuo verpeto iki pakaušio; nuo kepurės jo plaukai susiraitę. Jis užsimerkia. Tuomet imu klausinėti to, ko niekada nepaklausčiau žiūrėdama į akis.

– Tėti, ar tu kada nors vaikščiojai į bažnyčią? Na, seniau?

Mat dvi kaimynų šeimos sekmadienio rytais paeiliui vis nusiveža mane į bažnyčios pamaldas su Biblija rankose ir tvarkingai išlyginta suknele. Tėtis dirba.

– Taip, kai buvau mažas, vaikščiojau. Tavo močiutė kiekvieną sekmadienį liepdavo mums eiti į bažnyčią pamelžus karves. Jai tai buvo svarbu.

Braukdama pirštais akimis stebeilijuosi į tamsias jo plaukų sruogas. Išpainioju susivėlusias.

– Bet dabar tau tai nesvarbu? – sušnabždu, ir žodžiai tarsi pakimba ore.

Jis kilsteli aukštyn pledo rankoves, vis dar užsimerkęs pakreipia galvą.

– Na…

Aš laukiu, pirštais šukuodama jo plaukus. Laukiu, kol jis ras žodžius išreikšti tiems jausmams, kurie niekaip dailiai nesutelpa į standžius sakinių kaklaraiščius ir iškrakmolytas apykakles.

– Ne, turbūt nebe. Mirus Eimei nutariau, jog man viso to gana.

Vaizdai tiesiog sprogsta prieš akis. Aš užsimerkiu. Mintyse persuku juostą.

– Be to, jeigu ten danguje kas nors ir yra, tai tądien tikrai užmigo prie vairo.

Aš tyliu. Gumulas gerklėje degina tarsi žarijos. Toliau glostau jo plaukus. Stengiuosi numalšinti jo skausmą. Jis suranda daugiau jausmų. Grūda juos į žodžius.

– Kam reikia leisti nuostabiai mergytei mirti tokia beprasme, tokia nereikalinga mirtimi? Ji ne tik paprasčiausiai mirė. Ji žuvo.

Tariant šį žodį, jo veidas persikreipia. Noriu glausti jį tol, kol skausmas praeis, noriu, kad skausmas apskritai išnyktų. Vis dar užsimerkęs, prisimindamas viską, kas nutiko, jis purto galvą, sakydamas „ne“ tai baisiai lapkričio dienai, kuri įdegino mūsų gyvenimuose žymę.

Tėtis nutyla. Jis purto galvą, ir tai viską pasako, parodo mūsų sugniaužtus, nubrozdintus ir drebančius kumščius. Ne. Nėra jokio geranoriško Dievo, jokios malonės, jokios to, kas nutiko, prasmės. Mano tėtis, geras fermeris, mylėjęs savo dukrą taip, kaip tik akys gali pasakyti, retai išreikšdavo tai žodžiais. Tik kartais, kai užsimerkdavo ir prašydavo glostyti jo plaukus, kol diena ištirps tarp pirštų. Tačiau tai nėra dalykai, kuriuos reikia dažnai kartoti. Jais paprasčiausiai vadovaujiesi, kaip ir visais kitais įsitikinimais.

Mes ir vadovavomės.

Ne, Dieve.

Dievo nėra.

Gal tai pasaulio atmosfera, gal mūsų įkvepiamas oras toks toksiškas, kad plaučiuose tiesiog įdegina „Ne, Dieve“? Ne, Dieve, mes nepriimsime to, ką Tu duodi. Ne, Dieve, Tavo sumanymai – tai tik siaubinga, krauju sulaistyta painiava, aš nepasirašau. Nejaugi manei, kad aš juose dalyvausiu? Ne, Dieve, čia bjauri netvarka. Negi Tu negali nieko padaryti normaliai? Negi negali patraukti šito siaubingo skausmo, o toliau aš jau ir pats susitvarkysiu, ačiū. Ir žinai ką, Dieve? Tau net nėra už ką dėkoti. Argi tai ne žmonijos paveldas, Edeno sodo palikimas?

Prabudusi atsistoju ant lentinių grindų. Tikiu Gyvatės šnypščiančiu melu, jos per amžius vykdomo žygio pasikartojančiu priedainiu: Dievas nėra geras. Tai jos judėjimo kertinis akmuo. Dievas neduoda savo vaikams gerų dalykų, Dievas nemyli mūsų nuoširdžiai ir tikrai.

Abejodami Dievo gerumu, nepasitikėdami Jo ketinimais, nepatenkinti tuo, ką Jis davė, mes trokštame… Aš troškau… daugiau. Apstaus gyvenimo.

Dairausi po sodybos laukus. To, kas liko iš Edeno sodo, paprasčiausiai nepakanka. Niekada nepakaks. Dievas neleido žmogui valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. O aš dejuoju, kad Dievas pasiglemžė tai, ko aš norėjau. Ne, tai, ko man reikėjo. Nors vos ne vos sugebu pašnabždomis tai ištarti, gyvenu, tarsi Jis būtų pavogęs tai, kas teisėtai man priklauso: laimingiausius vaikus, nesibaigiančios palaimos pilną santuoką, ilgas, pasitenkinimo kupinas, mirties nepaisančias dienas. Pažvelgiu į veidrodį ir jeigu nebijau tiesiai pasakyti – to, ką turiu, kas esu, kur esu, kokia esu, kas yra manyje – nepakanka. Dvišakas liežuvis bado kaip strėlė ir aš kasdien pilna dvejonių. Žiūrėdama į savo atspindį veidrodyje, klausiu: ar Dievas tikrai mane myli? Jeigu Jis tikrai stipriai mane myli, kodėl neduoda to, kas, mano nuomone, visiškai mane patenkintų? Kodėl aš jaučiu atstūmimą, trūkumą, skausmą? Argi Jis nenori, kad aš būčiau laiminga?

Nuo pat pradžių kiekvienas savo gyvenime iš naujo atkartojame Edeno sodo istoriją. Šėtonas norėjo daugiau. Daugiau valdžios, daugiau šlovės. Galų gale savo esme šėtonas yra nedėkingas asmuo. Jis suleido savo nuodus į Edeno širdį. Šėtono nuodėmė tapo pirmąja visos žmonijos nuodėme – nedėkingumo nuodėme. Su skausmu tenka pripažinti, jog Adomas ir Ieva buvo paprasčiausiai nedėkingi už Dievo dovanas.

Argi nedėkingumas nėra visų mano nuodėmių katalizatorius?

Mūsų nuopuolio esmė visada buvo ir bus ta, kad mes nesame patenkinti Dievu ir tuo, ką Jis teikia. Mes alkstame kažko daugiau, kažko kito.

Stovėdami priešais uždraustą medį, palinkusį nuo vaisių gausumo, mes klausomės Piktojo murmėjimo: „<…> tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys <…>“ (Pr 3, 5). Tačiau pradžioje mūsų akys ir buvo atvertos. Mūsų regėjimas buvo puikus. Mes matėme pasaulį, kuriame liejosi gerumas. Mūsų akys matė vien Dievo šlovę. Mes regėjome Dievą tokį, koks Jis yra iš tiesų – gerą. Tačiau mus suviliojo apgaulė, jog apstus gyvenimas yra kažkas daugiau, jog ne viską matėme. Taip, tiesa, ne viską: dar yra bjaurumas, kurio neregėjome, nuodėmingumas, kurio nepastebėjome, praradimas, kurio nepažinojome.

Mes paragaujame vaisiaus. Ir iš karto apankame. Nebematome Dievo kaip To, kuriuo galima pasitikėti. Nebesuvokiame Jo kaip visiškai gero. Nebeaprėpiame akimis visko, kas yra rojuje.

Mes paragaujame vaisiaus. Ir iš karto praregime. Kad ir kur žiūrėtume, matome stokojantį pasaulį, begalinius praradimus, nepriteklių ir neteisybę.

Esame alkani. Todėl valgome. Mes prisipildome… ir ištuštėjame.

Vis dėlto žvelgdami į vaisių matome tiktai materialų būdą savo tuštumai užpildyti. Mes nematome materialaus pasaulio taip, kaip turėtume – kaip bendravimo su Dievu priemonės.

Mus apima prislėgtos, sudaužytos planetos skausmas, kuris, mūsų nuomone, atsirado dėl aplaidaus, abejingo Kūrėjo (jeigu apskritai tikime, jog toks yra). Ar kada nors pagalvojame, kad patys sugadinome šį pasaulį savo nedėkingumu ir nepasitenkinimu, kad sužlugdėme jį atsikąsdami uždrausto vaisiaus? Jo nuodai užkrėtė visą žmoniją. Mane. Aš nepriimu to, ką Jis duoda. Aš trokštu eliksyro, panacėjos, kuri palengvintų kančią dėl to, kuo patikėjau: Dievas nėra geras. Dievas manęs nemyli.

Kalbant visiškai atvirai, galbūt pasakiau „taip“ Dievui, „taip“ krikščionybei, tačiau iš tiesų gyvenau priešingai. Tikrai. Mano sielos tinklainėje, užkrėstoje kąsnio iš Edeno, atsirado juodosios skylės. Nuo mažumės mano pasaulio drobėje sesutės mirtis praplėšė skylę.

Praradimai yra tokie. Viena gyvenimo netektis gali užkrėsti visą gyvenimą. Tarsi nepraeinantis išbėrimas mūsų regėjimą nukloja juodos tuštumos. Kad ir kur žiūrėtume, matome tai, ko nėra – skyles, trūkumą, nepakankamumą.

Mūsų paprastoje kaimo bažnyčioje, stovinčioje šienaujamos pievos gale, apsuptoje senų kedrų tvoros, kartą per savaitę sekmadieniais mano sielos juodosios skylės spontaniškai užgyja. Toje bažnyčioje, kur prie sienos prikaltas medinis kryžius, žvelgiantis į kaimo kelią, atrodo, kad Dievas akivaizdžiai yra. Arti. Biblijos guli atverstos. Šventovę pripildo garbinimo atmosfera, kai gieda moterys su kūdikiais ant rankų ir fermeriai, anksti baigę savo darbus, suglostytais plaukais. Komunijos stalas papuoštas simboliais: viena taurė ir kepaliukas duonos – tai stalas, prie kurio atkuriama bendrystė. Aš prisimenu. Čia aš prisimenu Meilę, Kryžių ir Kristaus Kūną, aš esu įskiepyta, esu glaudžiama ir išgydoma. Viskas sąžiningai. Ten, šalia Claude’o Martino, Annos Van den Boogaard, Johno Weilerio, Mariono Scheftrio ir aristokratiškosios ponios Leary, netgi tokie kaip aš gali matyti.

Tačiau kaip kitomis savaitės dienomis, kai gyvenu negailestingame šiurkščiame pasaulyje? Visiškai prarandu centrinį regėjimą. Visas pasaulis nusėtas stokos randais.

Aš trokštu pasisotinti išbadėjusiame pasaulyje.

Tačiau nuo pat Edeno sodo pradžios Dievas buvo numatęs mums kitą tikslą. Jo intencija nuo tada, kai Jis žemai pasilenkė ir įkvėpė savo gyvybę į mūsų iš dulkių padarytus plaučius, kai mus pabučiavo, ir mes ėmėme egzistuoti, nebuvo gudriai suregzti mūsų žlugimą. Supratau ir kitką – Jis tikrai turi slaptų stebinančių tikslų. Atsiverčiu Bibliją – Jo stulbinantys sumanymai išguldyti juodu ant balto. Sunku tuo patikėti, kai skaitau, todėl turiu vėl ir vėl grįžti, įsijausti į kiekvieną žodį, įsitikinti, kad jis tikras. Jo meilės laiškas amžiams nutildo visas dvejones: „Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti“ (1 Kor 2, 7). Jis nori duoti mums naujus vardus – sugrąžinti mums tikruosius vardus, sugrąžinti mums tikruosius save. Jis pasiruošęs išgydyti mūsų sielos žaizdas. Nuo pačios pradžios, dar Edeno sodo, iki šios dienos buvo, yra ir pasilieka Jo paslaptingas tikslas – mūsų išaukštinimas. Net baisu pagalvojus, kad Jis tai padarys! Mes nesame verti. Vis dėlto, kadangi atsikandę vaisiaus įplėšėme savo sielas, o pro atsiradusias skyles išteka visas džiaugsmas, Dievas sugalvojo nuostabų slaptą sumanymą. Jis ketina mus vėl pripildyti šlovės. Šlovės ir malonės.

Išvertus iš lotynų kalbos, žodis gratia, arba malonė, reiškia „palankumas“. Šis žodis sykiu reiškia norėjimą ir pasirengimą. Palankumas norint ir esant pasirengus. Tai ir yra malonė. Viena yra nuspręsti priimti malonę, siūlomą nuo kryžiaus. Bet pasirinkti gyventi sotinantis Jo malone? Pasirinkti prisipildyti visko, kas ateina iš Jo, ir patirti gyvenimo pilnatvę  – priimant šlovę, malonę ir Dievą?

Žinau, kad galėčiau, bet nenoriu. Tai pasirinkimas. Patirdama netektis galiu pasirinkti vis tiek sakyti „taip“. Galiu nuspręsti priimti tai, ką Jis dosniai teikia. Ar galėčiau taip gyventi – nuspręsti išskėstomis rankomis priimti tai, kas ateina iš Dievo? Jeigu nepriimu, tai irgi pasirinkimas.

Pasirinkimas nepriimti.

Iš Ann Voskamp knygos „Visas tūkstantis dovanų“

Pasidalinkite!