facebook_pixel

Pernai per Velykas atsitiko toks dalykas… Na, neatsitiko, tiesiog Mamų klube šventėme Akmenėlių šventę. Kokia tai šventė? Tikrai ne pagoniška – akmenų negarbinome ir jiems nesimeldėme. Šventėme kitokių akmenų šventę.

Kalbėdamos, atsiverdamos ir diskutuodamos apie moters sielą, supratome, kad kiekviena savyje nešiojamės po akmenį. Kur čia po akmenį – visą krūvą jų! Todėl ir sunku gyventi, kvėpuoti, valgyti, bendrauti, dirbti, mylėtis.

Kaip norite, taip vadinkite tuos akmenis – kompleksais, žaizdomis. Esmės tai nekeičia. Tie akmenys mums yra skaudūs, jie veda mus iš pusiausvyros ir priverčia nejučia drebėti. Tuos akmenis pavadinau VARDAIS.

Šventės metu kiekviena moteris gavo asmeninę dovaną – akmenį su vardu. Na ir prasidėjo didysis pristatymas: ROMIOJI, ŠVELNIOJI, KANTRIOJI, DARBŠČIOJI, GAILESTINGOJI, ŽAVINGOJI, PASLAUGIOJI, SVETINGOJI, UŽJAUČIANČIOJI, PADEDANČIOJI…

Na, ar daugelis mūsų tokios jaučiamės? Liežuvis neapsiverčia gražiai apie save kalbėti. O jei kitas žmogus staiga pradeda mus girti ar dėkoti – raudonuojame, prakaituojame, keičiame pokalbio temą ir kikendamos neigiame: „Liaukis, ką tu…“ Taip sunku girdėti gražius savo vardus. Visai kas kita, jei kas ant mūsų rėkia ar ramiu tonu žemina: NEVYKĖLĖ, TINGINĖ, STORA, FRIGIDIŠKA, ŠIURKŠTI, PLEPI, NEVERTA PASITIKĖJIMO…

Tai išgirdusi pasijuntu lyg devintame danguje. O TAIP! Čia apie mane! Teisingai pasakyta, taikliai pavadinta. Nevykėlė buvau, esu ir liksiu. Ir niekas jau to nebepakeis – jokie universitetai, pareigos darbe, darni šeima, pulkelis paaugintų „visai nieko“ vaikų. Nuo to vardo niekur nepasislėpsi. Kur tau?! Jis nuolat prikibęs velkasi iš paskos ir išlenda pačiomis netikėčiausiomis gyvenimo akimirkomis. Daro gėdą, įstumia į nepatogią padėtį ir priverčia susipykti su pačiais mylimiausiais žmonėmis.

Nuvažiavusi pas mamą, į „Rūgpienių kaimą“ kaipmat persikeičiu. Bijau atidaryti šaldytuvą, įjungti kavos aparatą, išvirti vaikams košės ar įsijungti televizorių – visur raudona plyta. Nesugebėsiu, sugadinsiu, iššvaistysiu. Iš visų kampų šnibžda: NEVYKĖLĖ, NEVYKĖLĖ, NEVYKĖLĖ.

Pabandau iškepti vaikams karštų sumuštinių. Paimu sumuštinių keptuvę (tokią pat savo namuose naudoju šimtą metų), įjungiu. Jaučiu, kaip mane seka skvarbus žvilgsnis, ir kaipmat išgirstu: „Greitai išjunk keptuvę – perdegs.“ Išjungiu. Tepu sumuštinius. Sudedu juos ir iš naujo įjungiu keptuvę. Vėl pasigirsta balsas: „Žiūrėk, varva.“ O siaube, kur čia nevarvės sūris, kai man pačiai nuo įtampos prakaitas varva. Balsas šnibžda vis garsiau: NEVYKĖLĖ, NEVYKĖLĖ. Aš drebu. Nesugebu iškepti sumuštinių. Laikas nieko nepakeitė – vardas išliko tas pat. Ir staiga pradedu rėkti: „Aš nesu nevykėlė! Kodėl negali manimi pasitikėti?! Man greitai bus 40 metų ir aš sugebu ne tik nenumarinti, bet su prieaugiu pamaitinti penkių asmenų šeimą!“ Drebėjau, nors jaučiausi puikiai. Pirmą kartą savo gyvenime išdrįsau pasakyti, kad nustoju įrodinėti savo vertę: „Užteks. Aš nesu NEVYKĖLĖ. Tai melas.“

Vieną karštą vasaros dieną draugė mane sudraudė: „Liaukis tampiusi tą suknelę, sudraskysi!“ Tas sakinys lyg pažadino mane iš miego. Aš taip elgiausi visada, nuo mažens – 7 metukų – šokdama pramoginius šokius, mašinoje sėdėdama šalia savo žmogaus, namuose, darbe, bažnyčioje, kad tik kur nepasimatytų kraštelis storų šlaunų ar liemenėlės petnešėlė – nuolat dirbau, taisiau ir tąsiau savo drabužius pridengdama tai vieną, tai kitą savo kūno vietą. Be poilsio. Pavargau nuo vardo STORA. Jei kas nors padovanotų man akmenį su užrašu „Gražioji“, galvočiau, kad jis aklas, ir akmenuką grąžinčiau
atgal.

Kodėl mes, moterys, nuolatos kalbame apie tai, ko nevalgome. Žodis „valgyti“ yra mano baubas. Aš jo bijauuuuu. Valgyti – tai per žandus nematyti kelio, valgyti – tai nešioti vientisą maudymosi kostiumėlį, valgyti – tai storėti. O kadangi storėti nenorėjau, pasitelkiau savo medicininį išsilavinimą – pavalgiusi darydavausi klizmas, gerdavau šlapimą varančias tabletes ir… vemdavau. Visaip kaip save kankinau ir nemylėjau, kad tik tapčiau liekna. Tiesa, dar daug rūkiau, kad neturėčiau apetito. Man bręstant dar neskambėjo žodžiai „bulimija“ ir „anoreksija“. Aš kentėjau ne tik nuo šių ligų, bet ir nuo vardo STORA. Man jis vaidendavosi šokiuose, vakarėliuose, gatvėse – visur.

Šiandien myliu save daug labiau nei vakar, nes dangiškasis Tėvas sako man tūkstančius komplimentų vyro ir putliomis vaikų lūpytėmis. Gyju iš lėto. Palengva. Pradedu iš naujo pažinti savo sielą, žydėti, kvepėti, mylėti. Švenčiu drauge su moterimis Akmenėlių šventę ir dėkoju Tėvui už Jo vardą. „Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas.“ (Apr 22, 4)

R. Drasutytė

Mamų menė – užimtumo centras, sukurtas tau, mamyte!
Interneto svetainės adresas: www.mamumene.lt
Dėl informacijos kreiptis:

rosana@mamumene.lt

This e-mail address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it

, mob. 8 670 03073

Pasidalinkite!