facebook_pixel

Žmonės dažnai jaučiasi išsekę ir niekaip negalintys atsigauti. Būna, kad netikėtai patys sau gyvybę jie atranda dalydami save ir nesitikėdami už tai jokio atlygio. Šis fenomenas vakaruose gana įprastas, Lietuvoje jis dar nedažnas, bet savanoriško darbo užuomazgos ima rastis ir pas mus. Kas tai yra? Koks tai reiškinys? Kas traukia žmones ten, kur nėra jokios finansinės naudos? Kalbamės su Neringa Kurapkaitiene – savanore Gvatemaloje,  M. Riomerio universiteto dėstytoja,  knygos „Būk savanoris – keisk pasaulį“ autore.

Susitikome su Neringa Kurapkaitiene – savanore,  M. Riomerio universiteto dėstytoja,  knygos „Būk savanoris – keisk pasaulį“ autore, šiuo metu dar prižiūrinčia palaimintojo Jurgio Matulaičio bendruomenės  interneto svetainę. Skambėjo rami muzika, aplinkui  sukiojosi jos vyresnėlis.  Čia, jaukiuose jos namuose, pradėjome pokalbį apie savanorystę – juk Neringa veik metus kartu su šeima dirbo savanore Gvatemaloje, be to, savanorystei skyrė mažne  pusę savo gyvenimo.

Kaip nusprendėte savanoriauti, o ne „kalti“ pinigus šiais visuotinio materializmo laikais, kai net taip brangi laisvė aptemsta susiduriant su buitiniais sunkumais ir taip daug kam svarbiausia materialinė gerovė?

Mano apsisprendimą nulėmė daugelis  dalykų. Vienas jų turbūt yra tai, kad mane pačią savanorystė užaugino ir subrandino, nes ja užsiimu nuo 16 metų. Nuoširdžiai tikiu, kad jeigu jaunam žmogui įdiegsi tam tikrus principus, jie išliks  labai stiprūs visą gyvenimą.

Vienoje neformalaus ugdymo teorijoje teigiama, kad jaunuolis, kai jį pradeda slėgti tėvų autoritetas, išeina iš namų norėdamas kažką atrasti. Tuomet jam labai  naudinga, kad autoritetais taptų kokiais 5  metais vyresni žmonės, jam palanku būti  tarp jų ir iš jų mokytis. Man taip ir nutiko.

Išėjusi iš tėvų atsidūriau organizacijoje „Actio catholica patria“. Čia ir prasidėjo mano savanoriška veikla. Čia visuomet reikėjo savanorių karštiems pietums vežioti, lankyti senukus namuose. Ši organizacija vykdydavo ir tebevykdo socialinę  metų programą,  perimtą iš Vokietijos ir adaptuotą Lietuvai. Ši programa skatina jaunus žmones ir tolesnei savanoriškai veiklai. Čia rengiami neformalaus ugdymo  seminarai, kurių metu padedama dalyviams atsakyti į savanoriaujant natūraliai kylančius  gyvenimo klausimus: „Kaip atsitinka, kad žmonėms prireikia tiek pagalbos? Kaip man gyventi toliau?“

Jeigu nėra savanorystės, bendruomenė tampa uždara grupe, tenkinančia tik savo interesus.

Vėliau stojau į Stepo Žuko taikomosios dailės (dabar Kauno kolegija) technikumą norėdama studijuoti meną. Ten  nepatekusi mokiausi architektūrinių paminklų restauravimo. Paaiškėjo, kad tikrai ne ten pataikiau. Ačiū Dievui, kad labai ryžtingai, gal net drastiškai tais laikais nusprendžiau išeiti ir ėmiausi savanoriško darbo. Esu dėkinga savo mamai, kad ji suprato ir palaikė mane, nebaudė ir nebandė atitikti visuomenės normų. Dalyvaudama minėtoje savanorystės programoje aš kažkaip suvokiau,  kas  iš tikrųjų man rūpi. Supratau, kad iš tikrųjų man rūpi žmonės, kad man labai įdomu bendrauti. Tai man padėjo labai stiprius vertybinius pagrindus, suformavo gyvenimo principus, pačiai savanorystei suteikė didžiulę vertę, be to, ir į profesiją ėmiau žvelgti kitaip. Savanoriška veikla yra būtent ta veikla, kai žmonės perlipa savo „negaliu“ išeidami padėti kitiems.

Įstojau į tikybos specialybę Vilniaus pedagoginiame universitete su mintimi, kad labai norėčiau dirbti su žmonėmis, panašiai kaip dirbo su manimi tuose neformalaus ugdymo seminaruose.

Baigusi tikybą grįžau į tą pačią organizaciją – „Actio catholica partria“ ir  dirbau su savanoriais. Vėliau tapau šios  organizacijos vadove. Mano pagrindinis tikslas buvo dirbti su jaunais žmonėmis,  kad jie prasmingai įsitrauktų į veiklą, bei skleisti pačią savanorystės idėją.

Kokia savanoriško darbo esmė? Neringa Kurapkaitienė

Padėti sau, padedant kitam. Labai vengiu apibrėžimų, nes manau, kad jie neįtraukia platesnio konteksto.

Kokia jūsų parašytos  knygos „Būk savanoris – keisk pasaulį“ pagrindinė mintis? Kas išties keičia pasaulį?

Savanoriška veikla yra būtent ta veikla,  kai žmonės perlipa savo „negaliu“ išeidami padėti kitiems. Ir tuomet nebepavyksta pasilikti tame savo susikurtame  visiškai individualiame gyvenime. Ir jeigu  kalbėtume apie bendruomeniškumą,  savanorystė ir  yra bendruomenės kūrimo pagrindas.  Jeigu nėra savanorystės, bendruomenė tampa uždara grupe, tenkinančia tik savo interesus. Savanoriškai  veikdamas žmogus išlaisvėja pamatydamas,  kad ir kitiems yra taip pat kaip ir jam, kad ir kiti jaučiasi nesaugiai, kad ir kitiems nedrąsu atsiskleisti; ir kad visokios nesėkmės,  problemos, negalės visų panašios. Tuomet pamatai, kad nėra čia ko taip labai apsimetinėti ar kažką vaidinti, pamažu drįsti būti tuo, kas esi.
Yra labai daug mokymų, begalės metodikų, patariančių, ką daryti, kad žmogus  galėtų „pasireikšti“,  kad būtų savimi… Su vienu kolega neseniai kalbėjome, kad visuomet lengviau žinant tam tikrą savo statusą, tuomet aišku, kaip elgtis, bet štai lygiaverčiame santykyje išbūti nėra lengva. Tada visokiausiais mokymais rodai žmogui kelią į tą: „Na, kaip čia vis dėlto man išsipildyti.“ Man savanorystė ir yra tikra galimybė, natūralus savęs išsipildymo būdas.

Savanorystė dažnai traktuojama kaip  ugdymosi  metodas. Joje dalyvauja ir jauni, ir vyresnio amžiaus žmonės. Savanoriška veikla jie daug padaro ne vien dėl  kitų, bet ir dėl savęs, savo gyvenimo. Jauni  žmonės labai stipriai auga, bręsta, tampa  atsakingi,  mokosi pareikšti nuomonę, mokosi būti savarankiški; o vyresni žmonės pasijunta reikalingi. Būtent jie dažnai  jaučiasi  profesiškai nebepajėgūs, laikas jiems bėga kitaip, atsiranda kitokie gyvenimo kriterijai, ir savanorystė yra būtent  ta vieta,  kuri juos suveda draugėn ir jie tikrai jaučiasi patenkinti, gyveną visavertį gyvenimą, nenustoja ugdytis.

Kai savanoriauji, atsitinka stebuklas – gauni daugiau nei tikiesi ir nutinka tai, apie ką net pagalvoti kartais nedrįsti.

Kur galima savanoriauti?

Ir socialinėje, ir ekologijos, ir aplinkosaugos,  ir gyvūnų globos, ir kultūrinėje, ir meninėje, ir sporto srityse, pelno nesiekiančiose organizacijose – visur gali būti  savanorių. Savanorišką darbą gali  atlikti net protinę negalią turintis žmogus, tik darbas turi būti parinktas pagal jį.

Kaip jūs nusprendėte savanoriauti visa šeima?

Mano vyras taip pat dirba su savanoriais,  pats jis nemažai savanoriavęs. Dar prieš susituokdami sugalvojome, kad mums atrodo, jog savanorystė yra mūsų šeimos tikslas. Mes įsitikinę, kad kiekviena šeima turi pašaukimą visuomenėje.

Kaip jūs susitikote su savo vyru?

Kartu vedėme seminarus savanoriams, vienas kitą seniai pažinojome: jis Jurgio Matulaičio parapijoje įkūrė socialinį centrą,  o aš dirbau „Actio catholica patria“ ir paskui jai vadovavau. Kažkaip visiems priimtina, kad jaunimas savanoriauja, yra priimtina, kad vyresnio amžiaus žmonės dar pasavanoriauja, na, bet kad šeima su vaikais savanoriautų atrodo nesąmonė – juk reikia vaikais rūpintis. Mūsų nuomone, viską galima suderinti.

Savanoriška veikla yra būtent ta veikla, kai žmonės perlipa savo „negaliu“ išeidami padėti kitiems.

Savanorystės  istorijų yra be galo. Vidutinio amžiaus moteriai nustatė stiprią stuburo išvaržą. Atrodo, kad jos gyvenimas užsivėrė. Dėl sveikatos nebegali dirbti ankstesnio darbo, išgyventi  iš  pašalpos su dviem vaikais taip pat negali – vyras miręs ir nėra daugiau kam padėti. Bet kaip ji pati sako, sunkiausia tai, kad darbe nors ir uždirbdavo nedaug, nuolatos būdama su kitais žmonėmis tikrai negalvodavo vien tik apie save arba apie savo sunkią situaciją. Susirgusi ji liko viena godoti savo liūdesio. Tuomet ji nusprendė eiti savanoriauti į parapiją, kad bent kam nors būtų reikalinga. Ir buvo reikalinga – ėmė rinkti ir dalyti drabužius, vėliau ir maistą. Dar vėliau ją pakalbino būti labdaros priėmimo ir paskirstymo darbuotoja bei savanorių, talkinančių šioje srityje, koordinatore. Ir susibūrė būrelis moterų, kurios ne tik kitiems, bet ir viena kitai padeda savo bendravimu, ir darbo vieta atsirado.

Kitas pavyzdys – vienas jaunuolis atkeliavo į socialinio centro jaunuolių grupę, nes būdamas 13–14 metų beveik visai nelankė mokyklos. Pradėjęs dirbti su protinę negalią turinčiais žmonėmis, po truputi pradėjo keisti požiūrį apie įsipareigojimą, atsakomybę, ėmė labiau save vertinti ir siekti ko nors daugiau nei tik išbūti vieną ir kitą dieną. Po daugiau nei 5 metų jis studijuoja socialinį darbą ir dirba jaunuolių gyvenimo namuose.

Dar istorija – mano draugė savanoriavo Kanadoje, „Arkos“ bendruomenėje, ir  ten susitiko dabartinį savo vyrą.  Galima būtų ties tuo ir sustoti – pasisekė žmonėms.  Bet man atrodo, kad tai daugiau nei sėkmė. Savanoriaudamas esi atviras išgirsti  kitą, priimti kitą ir atsiverti pats, nereikia dangstytis vaidmenimis ar statusais. Ir tada įvyksta labai gražūs susitikimai, galintys vesti net link ryšio, trunkančio visą gyvenimą.

Tokių istorijų galima būtų pasakoti be galo ir vis iš naujo, nes man turbūt būtų sunku surasti savanorį, kuris iš savanoriškos veiklos negavo nieko… Viena mano  draugė sako: „Kai savanoriauji,  atsitinka stebuklas – gauni daugiau nei tikiesi ir nutinka tai, apie ką net pagalvoti kartais nedrįsti.“

Kristina Monikaitė, savanorė asistentė Betzatos bendruomenėje

Kristina MonikaitėKodėl jūs tapote savanore? Juk savanorystė – tai tam tikras ėjimas prieš  srovę, neatlyginama veikla.

Manau, kad savanoriauju iš pašaukimo,  nors kaip tik pastaruoju metu susiduriu su finansiniais iššūkiais.  Neseniai kalbėjausi su vienu žmogumi. Kai atsakiau į jo klausimą, kur dirbu, jis nustatė,  kad uždirbu mažai.  Aš jam sakau, kad žmonės ne viską daro dėl pinigų. Jis pasiteiravo: „Tai dėl ko darote?“ Atsakau, kad  iš pašaukimo. Ir iš tiesų net mano draugai  nelabai supranta,  kodėl tai darau, sako, kad patys tikrai negalėtų. Tuo labiau, kad dabar uždirbu kaip niekada mažai ir tiesiog riboju save.

Lietuvoje savanoriauju nuo šių metų pradžios. Anksčiau metus dirbau Prancūzijoje, „Arkos“ bendruomenėje, būtent  ten, kur ji ir buvo įkurta prieš daugiau nei  40 metų. Man ten labai patiko, bet grįžusi  tik praėjus  šiek tiek laiko pajutau, kad noriu tęsti toliau. Noras kilo iš vidaus. Nenorėjau dirbti bet kokio darbo, norėjau veiklos pagal pašaukimą. Taip atėjau  į Betzatos bendruomenę, dirbančią pagal  „Arkos“ projektą.

Ką jūs atrandate toje veikloje?

Atrandu malonumą kasdienybėje. Tikrai būna ir labai sunkių dienų, bet jos neatbaido. Malonu, kad jaučiuosi drąsi ir galiu save realizuoti. Prieš savanorystę esu dirbusi kitą darbą ir, kai lyginu, tikrai matau, kad mano kelias ne tas, kuriuo ėjau anksčiau, bet čia, kur aš tiesiog pati save kitaip jaučiu.

Koks jūsų darbas?

„Arkos“ bendruomenė rūpinasi pro- tiškai neįgaliais žmonėmis, juos vienija.  Mes tiesiog kartu gyvename – tai gyvenimo namai. Gyvename kartu su neįgaliaisiais ir padedame jiems tai, ko šie žmonės patys negali padaryti. Tačiau jiems leidžiame ir juos mokome daryti tai, ką gali, maksimaliai. Stengiamės nedaryti už juos nieko, ką jie patys kuo puikiausiai gali. Siekiame, kad jie būtų kiek galima savarankiškesni. Būna atvejų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kai žmogus  tampa toks  savarankiškas, kad net gali gyventi vienas, tik minimaliai prižiūrimas.

Gyvename kartu su neįgaliaisiais ir padedame jiems tai, ko šie žmonės patys negali padaryti. Tačiau jiems leidžiame ir juos mokome daryti tai, ką gali, maksimaliai.

Pagrindinis mūsų veiklos tikslas yra  Gyvename kartu su neįgaliaisiais ir padedame jiems tai, ko šie žmonės patys negali padaryti. Tačiau jiems leidžiame ir juos mokome daryti tai, ką gali, maksimaliai. subrandinti žmogų. Jei neįgalusis gyvena savo šeimoje su tėvais, jie vis tiek elgiasi su juo kaip su vaiku, kaip su neįgaliu, kaip su „vargšeliu“, o šiuose namuose jis gyvena tarp suaugusių, visai kitaip jį vertinančių žmonių. Turime tikslą, kad jis taip pat taptų suaugusiuoju.

Kuo įdomi ši veikla?

Įdomu būti su tais žmonėmis, nes jie yra suaugę pagal amžių, bet turi labai daug vaikiškumo. Gyvenant su šiais žmonėmis  galima rasti labai daug analogijų su gyvenimu tarp vaikų. Tik vaikai yra vis tiek sąmoningi ir supranta, ką daro, o šie žmonės supranta ne visada. Tuomet reikia laviruoti tarp suaugusio žmogaus ir vaiko, nes neįgalusis nėra vaikas – tai suaugęs žmogus, bet kuris kartais elgiasi kaip vaikas.

Pamenu, vienu sunkiu laikotarpiu nuėjau į paskaitą, vykusią „Mažojoje akademijoje“, ten taip pat rengiamos Biblijos studijos. Paskaitoje kalbėjo jonitas  apie „Dievo vaikelius“, žmones, turinčius  savyje vaikiškumo. Ir pagalvojau būtent  apie protinę negalią turinčius  žmones. Prancūzijoje juos vadina „Dievo vaikais“, „Dievo mažutėliais“ ir laikomasi nuostatos,  kad jie yra labai arti Dievo. Savo vaikiškumu jie ir mus moko nebūti tokius perdėm rimtus: „Va, koks aš didelis,  koks aš suaugęs“, bet nusižeminti, būti paprastus, nebijoti būti savimi ir nebijoti tų savo savybių, kurias bandome paslėpti augdami. Štai ką atrandu dirbdama šį darbą. Jis vis „ištraukia“ kažką iš mano vidaus: ir skaudaus, ir linksmo.

Yra labai daug dalykų, kurių mes nenorime atskleisti aplinkiniams, o būnant tarp šių „Dievo vaikelių“ tai rodyti tampa labai natūralu, pavyzdžiui, pasakyti, kad pykstu ar parodyti kitokią emocinę reakciją, kurią šiaip būtume linkę nuslėpti. Jie yra labai natūralūs, labai tikroviški ir būnant šalia jų taip atsitinka, kad pats daraisi į juos panašus. Susivaldai, žinoma, nes juk turi tą  sąmoningumą, tačiau tampi laisvesnis.  Aš tapau laisvesnė. Kai galvoju, eitumei tu kažką daryti, kad ir tą patį dalyką, už pinigus, turbūt gal to jausmo tokio stipraus nepatirtumei, o kai darai nemokamai, tai, man atrodo, atsiranda tarp žmonių atvirumas, neįskaičiuojamas į jokias sumas.

Vilma Statkienė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos „Carito“ savanorė

Vilma StatkienėKodėl Jūs esate savanorė?

Turbūt kiekvieno savanorio istorija vis kitokia. Mano – tai pažadas. Tai įvyko pernai žiemą, pačią šalčiausią žiemos dieną. Planavome važiuoti pas senelius į kaimą, bet mašina neužsivedė ir nusprendėme su vaikais papramogauti – mieste buvo išlietos ledo aikštelės ir mes džiaugsmingai, mažąją palikusios namuose (turime 3 mergaites), išėjome pačiužinėti. Grįždamos atgal, kadangi buvo labai labai šalta diena ir saulė labai akino ir  einančius, ir važiuojančius, stovėjome prie perėjos. Viena mašina priešingoje pusėje sustojo, o iš kitos pusės – kaip važiavo, taip važiavo. Mašina buvo gana toli ir jos greitis nebuvo didelis. Mes tikrai drąsiai ėjome, bet atsitiko taip, kad vairuotojas mūsų nepastebėjo ir mus visas tris parbloškė į skirtingas šalis: persiritome per mašiną, išdaužėme stiklus…

Aš nė akimirkai nepraradau sąmonės. Iš  tiesų mačiau nuostabų dangų, bažnyčios  bokštą,  ir kai pasijutau nukritusi, labai pasitikėjau Viešpačiu. Tada pamačiau ir vieną, ir kitą dukrytę – jos buvo gyvos. Kai po tokios avarijos nepatiri jokių rimtų sužeidimų, tikrai labai stipriai viską permąstai. Vėliau kalbėjausi su senele, vyro močiute, ji yra viena išmintingiausių mano pažįstamų moterų, labai stipriai ir nuoširdžiai tikinti, užaugusi nuostabioje šeimoje. Ji man sako: „Vilma, būtinai turi padaryti apžadą“ – pasižadėjimą Dievui už tą iš tiesų, nuostabų mūsų šeimai įvykį. Galvojau, ką tikrai norėčiau ir galėčiau daryti – tai eiti pas vyresnius žmones, juos lankyti, pabendrauti. Taip aš ir atėjau į „Caritą“.

Kelis žmones aplankote?

Pagal „Carito“ pasiūlytą projektą kartą per savaitę lankau vieną žmogų porai valandų, kad būtų ne per daug, nes negali šios veiklos paversti darbu. Dalis savanorių yra dirbantys, jie lanko senelius vakarais.

Kai galvoju, eitumei tu kažką daryti, kad ir tą patį dalyką, už pinigus, turbūt gal to jausmo tokio stipraus nepatirtumei, o kai darai nemokamai, tai, man atrodo, atsiranda tarp žmonių atvirumas, neįskaičiuojamas į jokias sumas.

Ką jums tai duoda?

Visų pirma žmogiškąjį ryšį, kuris niekada negali  būti įkainotas. Kai galvoju, eitumei tu kažką daryti, kad ir tą patį dalyką, už pinigus, turbūt gal to jausmo tokio stipraus nepatirtumei, o kai darai nemokamai, tai, man atrodo, atsiranda tarp žmonių atvirumas, neįskaičiuojamas į jokias sumas. Ir, manau, kad taip prisilieti prie kažkokios dieviškosios paslapties,  nes žmonės lieka dėkingi. O jei kartais ir  nebūna, žinai, kad tu esi tame kelyje, kur  mus kviečia eiti gailestingas Viešpats.  Kažkoks tikrumo jausmas atsiranda širdyje, kad tai, ką tu darai, darai teisingai,  kad tai renkantis nekyla abejonių.

Man nuostabu, kad vaikai mato ne  vien mane, bet ir kitas savanores moteris,  ir tai yra jiems liudijimas, ir jie savanorišką darbą perima kaip normalų dalyką. Aš  galvoju, kad labai svarbu, ypač auginant  mergaites, ugdyti jų supratimą, kad šalia  būdamas  gali nebūtinai tik už pinigus kažką daryti, bet gali ir tiesiog padėti. Taip pat ir santykiai su savanoriais – manau, kad štai per metus su puse atsiranda  bendraminčių, tai tie žmonės, su kuriais  užsimezga labai stiprus ryšys ir draugystė – neįkainojama, labai brangi.

Užrašė Žemyna Aistė Baravykaitė

[et_pb_kkblogext admin_label=“KK Blog Extended“ kklayout=“title_top“ thumb_size=“thumbnail“ left_top_thumb_size=“thumbnail“ left_meta_thumb_size=“thumbnail“ full_thumb_size=“large“ show_thumbnail=“on“ show_content=“none“ trunc_num=“270″ show_more=“off“ show_author=“off“ show_date=“off“ show_categories=“off“ show_comments=“off“ show_pagination=“off“ offset_number=“0″ background_layout=“light“ limit_art_height=“off“ overlay_thumbnail=“on“ inc_post_filter=“on“ use_border_color=“off“ border_color=“#ffffff“ border_style=“solid“ custom_button=“off“ button_letter_spacing=“0″ button_use_icon=“default“ button_icon_placement=“right“ button_on_hover=“on“ button_letter_spacing_hover=“0″ /]

Pasidalinkite!