Turint galvoje didžiulę artimumo svarbą vaiko psichikai, tas, prie kurio vaikas yra labiausiai prisirišęs, turės didžiausią įtaką jo gyvenimui.
Ar vaikai negalėtų būti prisirišę prie savo tėvų ir mokytojų, o kartu – ir prie savo bendraamžių? Tai ne tik įmanoma, bet ir pageidautina, jei tik šie ryšiai nepradeda tarpusavyje konkuruoti.
Tačiau ko nebūna, ir iš esmės negali būti – tai konkuruojančių svarbiausių ryšių sambūvio, t. y. tokių ryšių, kurie suteikia vaikui orientaciją, bet kurių vertybės ir skleidžiama žinia skiriasi. Jei tik svarbiausi ryšiai ima konkuruoti, vienas jų nukenčia. Ir nesunku suprasti kodėl. Jūreivis, besivadovaujantis kompasu, negalėtų rasti kelio, jeigu egzistuotų du magnetiniai Šiaurės poliai. Lygiai taip pat nesėkmingai vaikas savo orientyrais tuo pačiu metu galėtų laikyti ir savo vienmečius, ir tėvus. Jis vadovautųsi arba bendraamžių, arba tėvų vertybėmis, bet ne abiejų kartu. Jam poveikį darytų arba bendraamžių, arba tėvų kultūra. Nesubrendusio žmogaus emocinės smegenys nepakenčia dviejų lygiaverčių orientyrų, dviejų prieštaraujančių pasaulėžiūrų. Jos turi rinktis vieną iš dviejų, antraip vaiką ištiks jausmų painiava, motyvacijos paralyžius ir visiškas neveiklumas. Jis nežinos, kuriuo keliu pasukti. Panašiai ir kūdikiui ėmus žvairuoti į skirtingas puses jo smegenys, kad išvengtų dvigubo vaizdo, automatiškai blokuoja kurios nors vienos akies pateikiamą vizualinę informaciją. Ignoruojama akis tampa tarsi akla.
Palyginti su suaugusiaisiais – tai yra su subrendusiais suaugusiaisiais – vaikai daug stipriau jaučia artimumo poreikį. Suaugusieji taip pat gali trokšti artimumo – daugelis iš mūsų yra tai patyrę – bet su branda ateina sugebėjimas neskirti šiam poreikiui pernelyg didelės reikšmės. Vaikas tokio sugebėjimo neturi. Kai jis savo laiką ir jėgas ima skirti santykiams, konkuruojantiems su jo prisirišimu prie tėvų, tai dramatiškai paveikia jo asmenybę ir elgesį. Nenugalima bendraamžių santykių trauka buvo kaip tik tai, ką Sintijos tėvai turėjo bejėgiškai stebėti dukters elgesy.
Daugelio tėvų pyktis ir nusivylimas slepia nuoskaudą – jie jaučiasi tarsi išduoti. Tačiau paprastai mes ignoruojame ar nuvertiname šį vidinį įspėjimą. Mėginame save raminti suversdami viską elgesio sutrikimams, hormonams ar „normaliam paaugliškam maištingumui“. Tokie pseudobiologiniai paaiškinimai ar psichologinės hipotezės tik atitraukia mūsų dėmesį nuo tikrosios problemos – nesuderinamų, konkuruojančių ryšių. Hormonai visada buvo normalių fiziologinių žmogaus organizmo procesų dalis, bet jie nesukeldavo tokio masinio vaikų atitolimo nuo tėvų, kokį stebime šiandien. Erzinantis ir šiurkštus elgesys visada būna tik išorinė gilesnių problemų išraiška. Mėgindami kontroliuoti netinkamą vaiko elgesį ar už jį bausdami mes elgiamės kaip daktaras, kuris tik išrašo vaistus nuo simptomų, bet neieško ligos priežasties.
Kaip parodysime šioje knygoje, giliau pažinę savo vaikus, tėvai iš tiesų galės veiksmingai spręsti jų „blogo elgesio“ problemas. O kalbant apie „normalų“ paauglių maištingumą, mūsų vaikų nenumaldomas noras priklausyti kokiai nors bendraamžių grupei, prisitaikyti prie jos atsisakant savo tikrojo individualumo neturi nieko bendra su normaliu brendimu ir raida. Plačiau tai panagrinėsime tolesniuose skyriuose.
Esminė problema, kurią mes, tėvai, turime pripažinti, yra mūsų vaikų prisirišimas prie bendraamžių,konkuruojantis su jų atsidavimu mums ir atitraukiantis juos nuo mūsų rūpestingos globos.
Kai vaiko prisirišimas prie kitų atsigręžia prieš mus
Dabar jau suprantame, kaip Sintijos bendraamžiai pakeitė jos gimdytojus, bet mus vis dar neramina štai kas: kaip paaiškinti jos priešišką elgesį su tėvu ir motina? Daugelis šiuolaikinių paauglių ar net jaunesnių vaikų tėvų taip pat būna pritrenkti išgirdę, kaip šiurkščiai ir nemandagiai su jais kalba jų atžalos. Kodėl stiprėjantys santykiai su bendraamžiais verčia vaikus jausti priešiškumą savo tėvams?
Atsakymą pateikia dvipolis prisirišimo pobūdis. Žmogiškasis prisirišimas panašus į savo fizinius atitikmenis materialiame pasaulyje, tokius kaip magnetizmas. Magnetizmas yra poliarizuotas – vienas polius traukia kompaso rodyklę, kitas – atstumia. Taigi dvipolis reiškia pasižymintis dvejopu poliškumu, turintis du polius tuo pačiu metu. Šis dvipoliškumas nėra kažkas nenormalaus: jis priklauso pačiai prisirišimo esmei.
Kuo labiau prisiartiname prie žemės Šiaurės ašigalio, tuo labiau nutolstame nuo Pietų ašigalio. Tai būdinga ir emociniam žmogaus gyvenimui, ypač vaikams ir kitiems nesubrendusiems asmenims. Vaikas, siekiantis artumo su kuriuo nors žmogumi, greičiausiai atstums tuos, kuriuos laiko to asmens konkurentais. Panašiai ir suaugusieji, užmezgę naujus romantiškus santykius, gali staiga imti nebepakęsti savo ankstesnių mylimųjų.
Tačiau senoji simpatija juk nepasikeitė – pasikeitė tik jo ar jos jausmai. Tie patys žmonės gali būti trokštami arba neapkenčiami, priklausomai nuo to, į kurią pusę rodo prisirišimo kompaso rodyklė. Pasikeitus prisirišimo krypčiai, anksčiau mums buvę artimi žmonės ūmai gali tapti niekintini ir atgrasūs. Tokie pokyčiai gali įvykti gluminančiu greičiu: daugeliui tėvų yra tekę guosti savo vaiką, parėjusį namo su ašaromis akyse, susierzinusį ir nuliūdusį, nes jį netikėtai atstūmė jo „geriausias“ draugas ar draugė.
Dauguma mūsų intuityviai suvokia dvipolę prisirišimo prigimtį. Mes žinome, kaip greitai trauka gali virsti atstūmimu, simpatija – antipatija, branginimas – panieka, meilė – neapykanta. Tačiau nedaugelis supranta, kad tokios stiprios emocijos ir jausmai iš tikrųjų yra tik dvi to paties medalio pusės.
Nūdien tėvams itin svarbu suprasti prisirišimo dvipoliškumą. Stiprėjant orientacijai į bendraamžius didėja ir atitolimas nuo tėvų bei visos iš to kylančios problemos. Šiuolaikiniai vaikai ne tik atsigręžia į savo bendraamžius, bet, kaip ir Sintija, aktyviai ir energingai nusigręžia nuo tėvų. Prisirišimas neišvengiamai būna šališkas. Kuo stipriau vaikas prisirišęs prie vienų žmonių, tuo labiau nukentės santykiai su kitais. Prisirišimas perskiria vaiko pasaulį į tuos, kuriuos jis mėgsta, ir tuos, kuriems jis abejingas; tuos, kurie jį traukia, ir tuos, kurie jį atstumia; tuos, su kuriais reikia susidraugauti, ir tuos, kurių reikia vengti.
Šiandieniniame pasaulyje tėvai ir vaikų bendraamžiai pernelyg dažnai tampa konkurentais – kaip įsimylėjėliai, besivaržantys dėl tos pačios mylimosios. Ne vienas gimdytojas didžiam savo liūdesiui įsitikino, kad vaikai negali tuo pačiu metu orientuotis ir į bendraamžius, ir į tėvus.
Vaikų susvetimėjimas su tėvais nereiškia charakterio trūkumų, įsišaknijusio grubumo ar elgesio sutrikimų. Jis atsiranda tada, kai prisirišimo instinktai nukreipiami netinkama linkme. Normaliomis aplinkybėmis dvipolė prisirišimo prigimtis tarnauja geram tikslui – laikyti vaiką arti jį auginančių suaugusiųjų. Pirmą kartą tai pasireiškia kūdikystėje ir dažnai yra vadinama nepažįstamųjų baime.
Kuo stipriau vaikas prisirišęs prie kurio nors suaugusiojo, tuo labiau jis vengs kontakto su tais, kuriems tokių jausmų nejaučia. Jei prie jūsų mažylio prisiartins jam svetimas žmogus, jis trauksis nuo jo ir glausis prie jūsų.
Tai tiesiog instinktas. Kūdikiui negali būti nieko natūraliau kaip šalintis pernelyg arti prie jo priėjusių nepažįstamųjų. Vis dėlto pasitaiko tėvų, kurie baudžia savo vaikus už tokį nedraugišką elgesį ir atsiprašinėja kitų suaugusiųjų dėl savo mažylio „nemandagumo“. Jie mano, kad vienerių metų vaikas nebeturėtų taip elgtis, o darželinukui tokia reakcija visai nederama.
Vaikui ėmus orientuotis į bendraamžius, ši natūrali, instinktyvi nepažįstamųjų baimė atsigręžia į jo paties tėvus. Paaugliai savo pasikeitusius prisirišimo jausmus parodo galbūt ne taip vaizdingai kaip mažamečiai, rodantys liežuvį nepažįstamajam, bet kai kurie gestai susvetimėjimą išreiškia lygiai taip pat aiškiai, pavyzdžiui: priešiškas žvilgsnis, akmeninis veidas, nenoras šypsotis, akių vartymas, nežiūrėjimas į jūsų pusę, vengimas bendrauti, priešinimasis suartėjimui.
Kartais mes aiškiai pajuntame polių pasikeitimą. Įsivaizduokite, kad esate trečiokės Reičelės mama. Nuo pat pirmos klasės jūs kasdien vesdavote ją į mokyklą, paėmusi už rankos. Atsisveikindama apkabindavote ją, pabučiuodavote ir sušnibždėdavote į ausį ką nors malonaus. Tai buvo nuostabu. Tačiau paskutiniu metu Reičelei ėmė itin rūpėti jos bendraamžiai. Ji trokšta nuolat su jais bendrauti. Grįždama namo ji parsineša iš jų perimtus gestus, kalbą, skonį, netgi juokelius.
Vieną dieną jūs išeinate į mokyklą kaip paprastai: susikibusios už rankų, abi trokšdamos artumo. Pakeliui sutinkate keletą jos klasiokų. Kažkas pasikeičia. Jūs vis dar laikote jos ranką, bet pajuntate, kad jos pirštai atsileidžia. Ji tai išsiveržia pusę žingsnio į priekį, tai atsilieka, vengdama eiti greta. Pasirodžius daugiau vaikų atstumas tarp jūsų didėja. Staiga Reičelė ištraukia savo ranką ir nuskuba pirmyn. Pasivijusi ją prie mokyklos, jūs pasilenkiate norėdama ją apkabinti, bet ji atsitraukia, tarytum kažko susidrovėjusi. Užuot meiliai prisiglaudusi, ji stengiasi laikytis bent per metrą nuo jūsų ir pamoja ranka, į jus nė nepažvelgusi. Atrodo, lyg būtumėte pažeidusi kažkokius esminius jos instinktus.
Tai, ką jūs iš tikrųjų patyrėte, yra kita, atvirkščia, tamsioji prisirišimo pusė – atstūmimas to, kas anksčiau buvo branginama, užsimezgus naujiems, labiau vertinamiems santykiams. Paprastai kalbant, vaikai negailestingai pameta mus dėl savo bendraamžių.
