Tapati, 2016 Nr. 2

Ar įmanoma žmogui būti ištikimam? Ar įmanoma išpildyti prie altoriaus duotą pažadą „Ir ligoje, ir skurde“? Dažnąkart ištikimybę suprantame vien tik fizinėje plotmėje – nemiegoti su kitu vyru, tačiau emociškai, savo širdyse, jau seniai nesame ištikimos. Ir kas čia nenusidėjęs, tegul pirmas meta akmenį į kaltąjį.

Nežinau, ar teko skaityti Ozėjo knygą. Joje pasakojama apie tai, kad Dievas pasikviečia pranašą ir liepia jam vesti prostitutę. Viešpaties širdis prisipildžiusi skausmu. Tiek meilės išraiškų, ženklų, dovanų, o Izraelis „už pirmo kampo“ viską užmiršęs ieško greitesnio, naujesnio, šiuolaikiškesnio mylimojo – kito dievo. Norėdamas išreikšti nors dalį savo skausmo, atidengti nusivylimą bei beprotišką apsisprendimą, Jis moko mus metafora. Ar galima nusipirkti už pinigus prostitutę ir tikėtis, kad ji tave pamils? Tokia ta mūsų išdavystės iliustracija.

Kuo toliau gyvenu, tuo stipriau suvokiu, koks menkas žmogaus gebėjimas elgtis kilniai, išpildyti neįmanomą vedybinį pažadą. Laikui bėgant ištikimybė tampa lakia materija, kurią kvestionuojame iš viso esant, vėliau – jos pastovumą.

Šiame numeryje rasite neeilinę žmonių meilės, išdavystės ir atleidimo istoriją. Ją skaitydamas suvoki: žmogui – tai neįmanoma, bet Dievui, atrodo, tikrai pavyko. Kitos istorijos apie ištikimybę tėvynei ir Petro Plumpos „beprotišką neatsargumą“ kviečiant žmones rinktis laisvą Lietuvą. Kam ir kodėl tiek rizikuoti? Ar tai įmanoma „eiliniam žmogui“? Ištikimybė savo profesijai, pašaukimui, daryti tai, kas nepopuliaru, keista, visiškai neapsimoka, gali būti sukritikuota… Kuo giliau einu, tuo labiau matau, kad mums nuolat tenka rinktis, brangiai mokėti.

Kartą mačiau iliustraciją, kur buvo pavaizduota nėščia moteris

Continue Reading…

Tapati Nr. 1, 2016

Tikriausiai nesiginčysi su manimi, kad darbas – viena didžiausių mūsų gyvenimo sudėtinių dalių. Tai kodėl daugelis mūsų jo nekenčiame, esame nepatenkintos ar bent jau sakome darbą esant nusibodusį.

Nusprendžiu surasti, ką Šv. Raštas sako apie darbą ir kur mūsų mintys susipainiojusios. Atsiverčiu Patarlių knygą ir skaitau:

Kiek ilgai tu drybsosi, dykaduoni,
Kada kelsiesi iš miego?
„Truputį pamiegoti, truputį pasnausti,
Truputį rankas sudėjus pailsėti“, –
Ir skurdas užklups tave kaip plėšikas,
o nepriteklius – kaip ginkluotas karys.

Na, rašytojas minties į vatą tikrai nevyniojo. Tiesiai į tarpuragį.

Ieškau toliau, bandydama surasti teigiamą paveikslą, ir akis užkliūva už Pradžios knygoje randamo pasakojimo: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Tuomet Jis siunčia žmogui vieną paskui kitą gyvulius ir liepia duoti jiems vardus. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.

Jaučiu, kaip širdis atsispiria, lyg radusi siūlo galą. Duoti vardą reiškia suteikti tapatybę. Arba apibrėžti, kuo tam gyviui būti ir kaip misti. Žmogus, kaip karalius, valdovas, šeimininkas. Argi tai ir nebuvo
pirmasis mūsų pašaukimas, pirmoji darbinė veikla – dirbti Edeno sode ir juo rūpintis? Kiekvienąsyk patekę į nelaiminguolių, amžinai berypuojančių, besiskundžiančių gretas virstame panašesni į vergus ir nelaimėlius nei į tuos, kuriems patikėta prižiūrėti žemę.

Tik nedaugelis dirbdami šviečia, tik mažai saujelei išeina dainą traukti ir su padėka prižiūrėti savo „karalystės valdas“. Gerai prisimenu save prieš gerus penkiolika metų. Tuomet mūsų namus „siaubė“

Continue Reading…

Tapati Nr. 4, 2015

Religija ir kaukės

Visą savo gyvenimą bijojau religingų žmonių. Iki šiol bijau. Iš pradžių jausdavausi baisiai nejaukiai nežinodama, kur atsiklaupti, kada atsistoti, bijodavau suklysti bekalbant maldą. Vėliau pastebėjau, kaip žmonės patekę į religinę aplinką įsitempia, pamaldžiai sukrauna rankas, paplonina liežuvį, na, tampa panašūs į tas skulptūrėles ant altorių. Kitaip tariant, sudavatkėja. Tokie jie nesavi, netikri, matyt, ir patys savęs tuo metu nemyli…

Tik vėliau, atradusi Šventąjį Raštą, skaitau ir mąstau: nieko sau, nusidėjo moteris ištvirkaudama, muitininkas apiplėšė savo tėvynainius, ir nieko. Jėzus ramiai, meiliai su jais pasišnekėjo. Jokių tono svyravimų. Tik tereikia Jam užeiti į šventyklą – stalai pakyla į orą, pažyra pinigai, paleisti laksto
aukojimui skirti gyvuliai. O intonacijas ar girdite? Ramumo, meilumo nė kvapo. Girdime riksmą, pyktį, erzulį.

Kodėl fariziejai, rašto aiškintojai ir sergėtojai susilaukia daugiausia priekaištų ir barimo? Negana to, juos perspėja, kad bus teisiami griežčiausiai iš visų.

Tik pagalvok, kiek didžiausių nusikaltimų, sudeginimo ant laužo, kryžiaus žygių ir prievartos buvo padaryta su kryžiumi ant kaklo. Užuot leidę įkvėpti Dangaus kvapo šie žmonės, kur tik eidavo, palikdavo pragaro smarvę.

Kaip painu ir gėdinga ir, be abejo, apmaudą kelia. Ir čia tokie pavadinimai, kaip „angių išperos“, tie, kurie „blizgina išorę, o purvini viduj“, atrodo labai vietoje.

Tik su ta religine fariziejiška išore išeina keistokai. Vis atrodo, tai taikoma šventikams, kunigams ir vienuoliams, bet ne man.

Štai kokią istoriją – sakmę (žinoma, ne iš Šv.

Continue Reading…

Tapati Nr. 3, 2015

Pažink save

Jei pastarosiomis dienomis teko prisistatyti nepažįstamų žmonių grupėje, turėjai aiškiai pajusti spustelėjimą savo smegenyse. Pala, pala, greitai sunumeruoji save: kas aš esu dabar? Žmona, mama, dukra, darbuotoja, studentė? Šis paprastas klausimas iš tiesų nėra toks jau paprastas. Pasirodo, gyvenimo tėkmėje esame linkusios susitapatinti su savo funkcijomis ir vaidmenimis ir taip pamirštame, kas buvome ar kas esame. Tereikia vaikams išeiti iš namų… O jei palieka vyras, prarandi darbą…

Ne vienas žmogus tokiomis dienomis nori pabaigti gyvenimą. Toks begalinis pasimetimas užgula tavo sielą.

Tiesa ta, kad pasibaigus vaidmeniui (visai kaip aktoriui teatre) mūsų esmė nepasikeičia. Juk tai tik vaidmuo, funkcija. Tu lieki su viskuo, kas esi TU, vienintelė, nepakartojama.

Tačiau kaip nepakliūti į savo tapatybės krizę, priverčiančią žmogų gultis į psichiatrinę ligoninę ar net žudytis. Kaip nesusitapatinti su laikina užduotimi?

Kaip svarbu įvardyti ir pažinti save tikrą, be vaidmenų ir funkcijų.

Kaip svarbu pažinus leisti sau būti moterimi, žinančia, kas patinka ir kas ne.

Kaip svarbu mylėti save.

Beje, šis teiginys ne vienai sukelia suveltą klausimėlį: mylėti save? Ar čia jau ne per daug? Argi ne taip elgiasi egoistai? Argi mums nereikėtų atsikratyti šio bjauraus polinkio?

Ši painiava ima pamažu narpliotis prisiminus Šv. Rašte randamą įsakymą: mylėk savo artimą kaip save patį.

Ar gali mylėti kitą nemylėdamas savęs? Ar gali būti kitam dosnus gailėdamas sau? Ar gali atleisti kitam pirma neatleidęs sau?
Šiame

Continue Reading…

Tapati Nr. 2, 2015

Šventas seksualumas

Žodis seksualumas tapo visiškai neaiškus. Dažnai girdime marškinėlius ar sijoną esant seksualų. Vakarų pasaulyje, kur beveik kiekviena reklama ar reklaminis stendas yra su seksualiniu užtaisu, apnuogintas ar aistra pulsuojantis kūnas tapo paklausiausia preke. Be jo neapsieina nė vienas veiksmo filmas, jo perpildytos visos vizualinės priemonės.

Kai devynerių metų mergaitės mokykloje mokomos ant muliažų varpos užmauti prezervatyvus, tai vadinama lytiniu švietimu. Kai skaisti mergina apsilanko pas ginekologę, ši užjaučiamai palydi ją palinkėdama: „Na ką gi, gal kitąsyk jau pasiseks…“, belieka nusipirkti internete platinamus marškinėlius su užrašu „Aš dar mergaitė“. Suprask – galėtumei padėti man šįvakar.

Tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, puikiausiai atsispindi „Bloodhound Gang“ grupės dainoje: „Tu ir aš, mažyte, tesame tik žinduoliai, taigi, eime ir darykim tai, ką jie daro, per „Discovery“ kanalą.“

Tuomet, kai pasaulis seksą pavertė tiesiog gyvulišku instinktu ar mechaniniu veiksmu, bažnyčia ilgus metus laikė jį nieliečiamu, neaptariamu, nešvariu, draustinu dalyku. Vis dažniau girdime apie kunigus ir pedofiliją, pastorius ir priklausomybę nuo pornografijos.

Panašu, kad esame nepaprastai „susimovę“. Kai tai, ką pats Viešpats sukūrė ir atidavė žmogui kaip ypatingą džiaugsmą, begalinio grožio ir paslaptingumo dovaną, velnias apšmeižė, apipaišaliojo niekingom, pigiom, gašliom keverzonėm, o mes, tikintieji, nedaug ką ir darėme.

Ir nėra ko stebėtis. Tik pažiūrėkite, kiek moterų giliai širdyje slepia gėdą, nes buvo seksualiai išnaudotos. Statistika skaičiuoja, kad kas ketvirta moteris buvo liesta per prievartą iki jai sukako 18 metų.

Continue Reading…

Tapati Nr. 1, 2015

Jis gydo sužeistas širdis

Tą dieną klasės draugai planavo dvidešimt penkerių metų mokyklos baigimo susitikimą. Iki tolei važiuodavau ir į penkerių, ir į dešimties metų susitikimus. Bet tą rytą kažkas viduje užstrigo, susitraukė, širdis prisipildė keistos baimės ir, nors dirbau savo amžių ir pareigas atitinkančius darbus, „vairavau“ šeimos gyvenimą, viduje nelauktai prasivėrė ertmė, kurioje į kampą spraudėsi dvylikos metų mergaičiukė. „Nenoriu, jie mane vėl atstums. Aš jiems nereikalinga“, – prasimušė žodžiai iš vidaus.

Staiga pajutau, kaip mano, suaugusios moters, sąmonėje blaškosi ir su skausmu negali susidoroti jauna, vos bręsti pradėjusi mergaitė.

Nesitikėjau, kad taip jausiuosi dabar, po daugiau nei trisdešimties metų. Iš kur tokie stiprūs, nesuvaldomi jausmai? Į susitikimą nenuvažiavau. Koridoriuje liko stovėti sukrautas drabužių krepšys, o bendraklasius sugebėjau tik informuoti, kad, deja, neatvyksiu.

Sėdėjau kieme ant suoliuko ir tyliai verkiau. Tiksliau, mano viduje verkė ta mergaičiukė, mokykloje nuolat besijaučianti nevykėlė, nereikalinga, nepakankamai graži, protinga, per stora, na, ta „trečia koja“. Mano klasės draugai užaugo, tapo puikiais, brandžiais žmonėmis, bet mano viduje esantis vaikas vis dar jaučia seniai sužeistus jausmus.

Kaip įdomiai Viešpats pasirinko laikus. „Viskam yra laikas po saule…“ Laikas raudoti, laikas džiaugtis. Man visiškai neplanuojant Dievas atidengė taip skrupulingai apkamšytą žaizdą, „atstūmimo žaizdą“. O aš temokėjau tik vieną reakciją – bėgti.

Mūsų širdys – kaip širdys kareivių, fronto linijose – sušaudytos ir pleistrais, tvarsčiais apraišiotos, kad tik nekraujuotų. Juk gyventi reikia.

Tik gyvename kiekvienas savo

Continue Reading…

Tapati Nr. 4, 2014

Nebijok dykumos

Gera kalbėti apie laiką, kai širdis dainuoja ir jaučiasi išgirsta, pamylėta, reikalinga. Tačiau mūsų sielos dažnai išgyvena visai priešingas būsenas – kai Dievo šalia nejauti ir Jo balso negirdi. Jautiesi nusivylusi ir vieniša, išduota. Tuomet taip noris nurašyti gyvenimą ir visa, kas iki šiol buvo šventa. Kam mums reikalingos tokios dykumos? Ar tai nutinka dėl mūsų klaidų? Ar esi girdėjusi apie Motinos Teresės laiškus savo dvasios vadovui? Ši nepaprasta Dievo tarnaitė tikrai klausė savo Viešpaties balso ir yra nepaprasto atsidavimo pavyzdys daugeliui. Tačiau pati ji išgyveno klaikią sausrą, kurią vadino „tamsia

Continue Reading…

Tapati Nr. 3, 2014

Užmaršumas yra klastingas

Todėl dabar užsirašykite šią giesmę, mokykite jos izraeliečius, dėdami ją jiems į burnas. <…> Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai jie turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą. <…> Juk aš žinau, ką jie yra linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau“. Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraeliečius.
Įst 31; 19–22
Šį paliepimą Mozė gavo iš Dievo, kai Viešpats pranešė jam, jog atėjo laikas mirti. Angliškame sušiuolaikintame „Message“ Biblijos vertime vartojamas žodis „išmokyk juos šią giesmę mintinai… ir jų vaikai nepamirš šios giesmės“. Izraelio tauta, vedama iš Egipto priespaudos, kaip jokia kita patyrė begalę Apvaizdos stebuklų. Viešpats juos maitino „medaus skonio“ duona iš dangaus, girdė vandeliu iš uolos, jiems įsigeidus net mėsos parūpino (putpelėmis iš dangaus „snigo“), nekalbant apie patį pabėgimą iš faraono gniaužtų. Dievas juos išsirinko numylėtiniais. Pažadėjo jiems nepaprasto derlingumo žemes
ir dar jas iškovoti ne jų, o savo dieviška galia. Paklausai ir galvoji: na kas kas, o ši tauta, bent jau tie, kurie savo akimis regėjo jūrą persiskiriant, o jiems vos praėjus užpilant ir paskandinant ištisą faraono gvardiją, tikrai nepamirš ir nenustos garbinti savo Geradario.
Tačiau pats Dievas gerai pažįsta išdavikišką žmogaus širdį.

Continue Reading…

Tapati Nr. 2, 2014

Vidinė piligrimystė

Praėjusią vasarą dalyvavome krikščioniškoje šeimų stovykloje Švedijoje. Važiuodami tikėjomės „skandinaviškų“ sąlygų. Mūsų nuostabai, gyvenome „plackarto“ (pamenantiems sovietmečio traukinius) vagone – atvirame, be durų namelyje, kuriame pristatyta dviejų aukštų lovų. Na, tikriausiai taip atrodo kareivinės. Viename namelyje – 12 šeimų. Žinoma, praėjus paauglystei, viešame vagone įsikurti
su šeima sunkoka.

Trumpinant istoriją, po trijų dienų miego, tiksliau – nemigos šiuose nameliuose ėmiau „dusti“ ir kurti planą, kaip greičiau man iš tos Švedijos dingti. Vieną knarkiantį vyrą pavartyti esu pratusi, bet kai tame pačiame namelyje knarkia mažiausiai dešimt ir skirtingomis tonacijomis ir vibracijomis… Be to, po trijų dienų kojinių kvapo aromatas buvo nepakartojamas ir nosies nebuvo kuo užsikimšti, tad naktį nusprendžiau – gana tų dvasinių troškulių, nebeištversiu, nešiu kailį lauk.
Įširdusi ir pikta atsikėliau ketvirtą ryto, nes antra naktis sudėti bluosto nepavyko. Lauke dar tvyrojo sutemos. Nusprendžiau apeiti visas patalpas, gal kur ramų kampelį surasiu ir ant grindų išsitiesiu. Tačiau visas duris patikrinusi įsitikinau: viskas saugiai užrakinta. Tuomet akys pastebėjo tolumoje apšviestą nediduką nameliuką. Nelabai ko tikėdamasi nusliūkinau jo link. Vos patraukus rankeną, durys atsidarė. Degė šviesa. Baldų ten nebuvo, tik popieriaus lapas. Šilta ir tylu. Taip ir nusileidau ant žemės, pasiklojusi popieriaus lapą. Staiga širdyje priplūdo kažko šilto ir viena

Continue Reading…