Žurnalas „Tapati“

Ilgą laiką maniau, jog girdėti Dievą – girdinčiųjų privilegija. Tiesą sakant, net nesusimąstydavau, kad gali būti kitaip: jog kurtieji gali pasakoti girdinčiųjų pasauliui, ką jiems... kalbėjo Dievas. Bet kiek artimiau susipažinusi su šia nuostabia mergina kartoju sau: girdėti Dievą galima tik širdimi. Tarsi perfrazuojant A. de sent Egziuperi mažajam princui lapės duotą pamoką: tai, kas svarbiausia, girdima ne išorinėmis ausimis.

Kurčiųjų pasaulis lig šiol tiek man, tiek, manau, daugeliui vis dar asocijuojasi su kažkuo svetimu, nepažįstamu, neįprastu ir dėl to net kažkiek baugiu. Gestų kalbos nemoki ir nejučia tarsi atriboji nuo savęs tokiu būdu susikalbančius (!) žmones. Tarsi jie būtų labai jau kitokie.

Kas savo noru rinktųsi begarsį pasaulį?! Net įsivaizduoti sunku gyvenimą, kai visi, visiškai visi garsai kažkur pasitraukia, lieka tik tyla. Net ne ta, kurios nuvargę nuo darbų, barnių ir rūpesčių gausos, nuo miesto šurmulio kartais ieškome mes, girdintieji. Tai tyla, besitęsianti amžinybę, arba visą gyvenimą. Tyla, mokanti atrasti tai, ko girdintieji dažnai nė nepastebi arba per lengvai nuvertina...

Lietuvių gestų kalbos gerai dar nemoku, tad šio straipsnio herojės Daivos Čekanavičiūtės paprašiau į klausimus atsakyti raštu. Nustebau, kaip drąsiai ši mergina išdrįso atsiverti. Kiek sutrumpintą jos pasakojimą noriu perteikti ir jums.

Susipažinkite: Daiva

Mama pasakojo, jog gimiau tokia mažytė, kad tėtis net bijojo ant rankų paimti, kaip sakė, kad kaulelių neišnarintų. Augau kaip visi vaikai, lankiau darželį,
paskui – mokyklą. Laisvalaikiu lankiau pramoginius šokius, chorą, nes labai mėgau dainuoti.

Buvau beveik dešimties, kai vieną šaltą žiemos vakarą namo laiptinėje dūkome su draugėmis: čiuožinėjome nuo laiptų turėklų. Jau susiruošėme eiti namo, bet panorau dar kartą nučiuožti nuo antro aukšto turėklo, ir tas kartas buvo lemtingas. Neišlaikiau pusiausvyros, nukritau aukštielninka ir atsitrenkiau į cementines grindis. Labai stipriai sukrėčiau smegenis, mane išvežė greitoji. Mėnesį ar daugiau praleidau ligoninėje. Kaimynų berniukas, bendraklasis, lankydavo mane ligoninėje, pasakodavo, kas naujo mokykloje.

Kai pasveikau, jau buvo įpusėjęs pavasaris. Grįžau į mokyklą. Pamenu, mama visai klasei girdint paprašė nedaužyti man per galvą, nestumdyti manęs, nes po patirtos traumos metus laiko turėjau labai saugotis.

Atrodo, mėnuo nepraėjo, susibarėme su tuo pačiu kaimynų berniuku, mokykloje su juo sėdėjau viename suole. Prašiau, kad duotų kažką nusirašyti, jis nedavė. Pavadinau kiaule, jis užsigavo, paėmė portfelį (o jis buvo sunkus) ir užsimojo trenkti per galvą. Nors gyniausi rankomis, sakiau, kad man taip negalima, neklausė. Smūgis. Iškart pasijutau labai blogai. Pamenu, sėdžiu klasėje ir drebu. Buvo jau vasara, o man net dantys kalenasi, negaliu sulaikyti. Mokytoja pastebėjo tai ir pasiūlė eiti namo. Vos nusvirduliavau. Mane pykino, leisgyvė atsiguliau į lovą. Man pradėjo nežmoniškai skaudėti galvą, negalėjau net nuo pagalvės pakelti, blaškiausi.

Iškvietė greitąją, atvažiavę daktarai sakė, kad nieko baisaus. O temperatūra buvo jau per keturiasdešimt. Mama jiems: „Kaip čia taip, pažiūrėkit, vaikas jau kliedi.“ Tada, atrodo, susiprato, išvežė vakare į ligoninę. Paguldė į reanimacijos skyrių. Viską darė, bet niekas nepadėjo; temperatūra nekrito, kartais jau netekdavau sąmonės.

Mama budėdavo prie manęs naktimis. Po trijų parų gydytojas sako: „Jau nebegalime niekuo padėti, nebent siųsti į Kauno klinikas – ji tarp mirties ir gyvybės.“
Vežė, kiek pamenu, naktį greitąja. Kauno klinikose teko laukti, kol atvyks gydytojas, mane krėtė šaltis... Dar spėjau nugirsti mamos pokalbį su gydytoju, jis
pasiūlė stiprią kažkokių vaistų dozę ir įspėjo, kad padariniai bus rimti – apaksiu arba apkursiu, būsiu paralyžiuota ar net silpnaprotė. Mama sutiko su bet kuo, kad tik likčiau gyva. Pamenu, suleido vaistus į stuburą. Klykiau, labai skaudėjo. Nunešė į lovą, ir aš po tokių ilgų bemiegių naktų pagaliau užmigau.

Tylu tylu...

Ryte atsibudau ir galvoju: „O kodėl taip tylu? Kažkaip neįprasta...“

-----------------------------------------

Likusią straipsnio dalį skaitykite Žurnalo "Tapati" rudens numeryje.