Žurnalas „Tapati“

Dėl streso susidariusio hormono oksitocino moterys jaučia padidėjusį norą ką nors puoselėti, globoti – pajuntame poreikį draugauti. Socialinė parama sumažina kraujospūdį, susilpnėja nerimas, irzlumas, nebesijaučiame tokios sukrėstos. Tai gali paaiškinti, kodėl moterys pergyvena vyrus.

Krizės visada mane atvesdavo prie draugų slenksčio. Dabar jau žinau, kad tų krizių priežastis bent jau iš dalies susijusi su sveikata. Dėl streso susidaro oksitocino. Šis hormonas, anot dr. Šeli Tailor, maitinant kūdikį skatina pieno susidarymą. Mums kaskart nepradeda bėgti pienas, bet mes,
moterys, jaučiame padidėjusį norą ką nors puoselėti, globoti – pajuntame poreikį draugauti. Taip greičiau atsigręžiame į draugus ir dar labiau rūpinamės šeima. Socialinė parama sumažina
kraujospūdį, siunčia signalus mūsų adrenalino liaukoms, kad jos liautųsi pumpuoti kortikosteroidus, taip susilpnėja nerimas, irzlumas, nebesijaučiame tokios sukrėstos. Dėl šios reakcijos galime net ilgesnio amžiaus sulaukti. Š. Teilor teigia, kad toks atsakas į stresą gali paaiškinti, kodėl moterys pergyvena vyrus.
Tad ar turi pakankamai draugų? Ar bandai susidraugauti su naujais žmonėmis?

Skirti laiko
Žinau, kad tai – tikras išbandymas. Mes, šiuolaikinės žmonos ir mamos, esame be galo perkrautos darbais. Mums net tenka grumtis, kad atrastumėme valandėlę prasmingai pabendrauti su vaikais, neatsikratome kaltės jausmo dėl to, kiek mažai laiko skiriame vyrams, mums be galo trūksta laiko savo pačių poreikiams patenkinti. Taigi kaip rasti laisvą valandėlę prasmingiems pokalbiams su
mūsų namuose negyvenančiais ir tam pačiam darbe nedirbančiais žmonėmis?
Galbūt išeitis būtų skambučiai telefonu ir elektroninio pašto laiškeliai? Jie leidžia mums pasinaudoti mažutėmis galimybėmis – „prastovomis“, kai vežiojame vaikus, laukiame eilėje pas gydytoją ar oro uoste.

Vis dėlto iš patirties žinau, kad šiais apsikeitimais informacija draugystės ryšiai nei kuriami, nei palaikomi. Taip yra todėl, kad vienas arba abu bendraujantieji kalbėdami užsiima kažkuo kitu: kapstosi po parduotuvės lentynas, vairuoja ilgus atstumus ar pan. Kai žmogus negali į jus sutelkti
viso savo dėmesio, sunku – gal net neįmanoma – pasijusti išgirstam, o tuo labiau – suprastam. Tai neguodžia, nes niekas čia nepuoselėjama. Kaip nepasotina ir spragėsiai, net jai suvalgai didelę jų porciją – jie tiesiog nemaistingi...

Straipsnio tęsinį perskaitysite žurnalo "Tapati" 2008 m. vasaros numeryje.